Restauravimas

Restauratorius – tai muziejaus darbuotojas, kuris kiekvieną muziejinę vertybę, prieš išleisdamas ją į ekspozicijų sales, išnarsto iki menkiausios detalės. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Restauravimo skyriuje dirba kvalifikuoti, kruopštumu, pareigingumu, kantrybe bei tvarkingumu pasižymintys specialistai. Restauravimo skyriuje konservuojami ir restauruojami muziejaus eksponatai (ginklai, tekstilės eksponatai, medinės polichromuotos skulptūros, istoriniai ir etnografiniai medienos dirbiniai, metalo dirbiniai, archeologiniai radiniai, molbertinė tapyba), atliekama prevencinė eksponatų priežiūra. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Restauravimo skyriuje dirba metalo, tekstilės, medienos ir tapybos specialistai, išmanantys ne tik savo, bet ir kitų sričių restauravimą.

Muziejaus medienos restauratorė Dominyka teigia, kad norint tapti geru medienos restauratoriumi, pirmiausia reikia tapti geru staliumi bei išmanyti kalvystės pagrindus. Medienos restauravimas nėra tik medžio apdorojimas, pvz., restauruojant kėdes restauratorius turi išmanyti ir medžiagos apdirbimo specifikas, apmušalų priežiūrą. Gavus naują eksponatą svarbu tinkamai atrinkti medžiagas, kurios buvo naudojamos jį gaminant, kad nebūtų pakenkta jo išvaizdai, neatsirastų jokių dėmių ar kitokių defektų. Žinoma, šiame darbe neįmanoma išvengti ir nelaimių, net ir labiausiai patyrusiems šios srities specialistas kartais pasitaiko, jog netyčia praslysta koks nors įrankis ir jie susižeidžia. Tačiau dirbant mėgstamą darbą nieko nėra baisaus. O muziejaus medienos restauratorė tai ir daro. Ji prisimena, kaip nuo pat mažens ją domino baldų gamyba, surinkimas, tad baigus mokyklą nedvejodama stojo į restauravimo studijas ir tapo puikia šios srities specialiste.

Metalo restauratorei Vaidai tenka restauruoti įvairius metalinius radinius (taures, ginklus, šarvus ir pan.), nuvalyti nuo jų rūdis, pūkus bei konservuoti geriau išsaugotus eksponatus, padengti juos apsauginiu sluoksniu, siekiant išsilaikyti juos dar daugelį metų. Didžiausias sunkumas šiame darbe – kantrybės trūkumas, nes jos restauratoriams reikia labai daug, norint profesionaliai atlikti savo darbą. Kiekvienas restauratorius taip pat turi pildyti ir savo atliktų darbų pasus, kuriuose pateikiamos nuotraukos prieš ir po restauravimo, aprašomas visas restauravimo procesas, naudojamos medžiagos.

Restauruojant tekstilę dažniausiai pasitaikantys darbai yra adymas, lopų dėjimas, vėlimas, dulkių nusiurbimas bei valymas. Tačiau didžiausi sunkumai šiame darbe iškyla stengiantis atrinkti tinkamą audinį bei jo spalvą. Juk kartais senoviniai kostiumai, kuriuos gauna restauratoriai gali būti net 100 metų senumo, tad atrinkti tame laikotarpyje naudotus audinius bei jų spalvas nėra lengva užduotis. Kaip pati restauratorė teigė, kartą restauruojant seną švarką, vien jo audinio spalvos atrinkimas užtruko dvi savaites. Tai tik įrodo kiek kruopštumo ir kantrybės reikalauja šis darbas.

Tapyba gali būti ant įvairių pagrindų, drobės, kartono, medienos (pvz. ikonos), metalo lakštų. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose daugiausiai saugoma tapyba ant drobės. Dažniausiai restauratorių sutinkami pažeidimai: įvairiausi drobės suplyšimai, sulankstymai, trupanti tapyba, užtapymai, kurie dėl sovietinės ideologijos, buvo užtapyti.  Visus šiuos pažeidimus sutvarko tapybos restauratoriai.

Muziejaus lankytojui sunku net įsivaizduoti, kaip atrodė dar nerestauruotas objektas, nes jis mato tik galutinį rezultatą. Restauratoriui prireikia daugybės valandų darbo, ne vienos poros pirštinių, sukaupto dėmesio palinkus virš eksponato, kuris vėliau perteiks daugeliui savo nugyventą istoriją ir laiko estetiką. Be to Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriai ne tik restauruoja ir konservuoja kultūros vertybes bei kitus įvairius objektus, tačiau ir dalyvauja seminaruose bei skaito juose pranešimus apie muziejinių vertybių konservavimą ir restauravimą, teikia rekomendacijas, konsultuoja, rengia edukacines programas.