2024 m. vasario tema – moterys (I dalis)

Moterys pilotės.

Aviaciją daugelis iki šių dienų sieja su vyriška gimine. Šį stereotipą XX a. labai sparčiai ėmė laužyti moterys ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Nors sena daina sako, kad „reikėjo berniukams beribio dangaus“, tačiau visos to meto lakūnės su šiais žodžiai greičiausiai būtų sutikusios tik iš dalies. Jau 1903 m. Aida de Acosta į istoriją įėjo kaip  pirmoji moteris pilotavusi dirižablį, Amelia Earhart buvo pirmoji moteris 1932 m. perskridusi Atlanto vandenyną, Hanna Reitsch 1937 m. pirmoji perskrido Alpes sklandytuvu, Jacqueline Cochran 1953 m. pirmoji moteris pasiekusi garso greičio barjerą.

Lietuvoje  pirmosios lakūnės vardo nusipelnė Antanina Liorentaitė, karo lakūno Jono Liorento sesuo. Būtent brolis užkrėtė sesę meile aviacijai. 1931 m. ji buvo priimta į trečiąją civilinių lakūnų mokymo grupę, o jau 1933 m. oficialiai tapo pirmąja moterimi lakūne Lietuvoje. Dangų Antanina raižė skirtingais D.H.82 „Tiger Moth“ lėktuvais, vadintais „Kregžde“ ir „Kovu“, buvo išbandžiusi ir ANBO II. Kolegų lakūnų meiliai vadinta Antanu buvo kukli, bet ryžtinga  moteris. Treniruodavosi ji naktimis, kada buvo ramiausios sąlygos ir aerodromas atlaisvėdavo nuo lėktuvų, dienomis dirbo telefoniste. Nebijodama atlikti sudėtingiausius viražus lėktuvu Antanina nepabūgo ir 1936 m. birželio 7 d. atlikti šuolį parašiutu ir tapo pirmąją moterimi parašiutininke Lietuvoje. Prasidėjusios okupacijos pakeitė ir Antaninos gyvenimą: 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV, kur ir praleido visą gyvenimą. 1993 m. minint 60-ąsias „Lituanica“ skrydžio metines buvo apdovanoti pirmieji Lietuvos lakūnai, tarp jų ir Antanina Liorentaitė.

Izabelė Plyčiūtė-Baleišienė – pirmoji moteris įvaldžiusi akrobatinius skrydžius lėktuvu ir viena jauniausių savarankiškai skraidžiusių lakūnių. Kai 1938 m. stojo į Lietuvos aeroklubo gretas, jai tebuvo 15 metų. Po privalomojo šuolio parašiutu ir išlaikiusi teorinę dalį, jaunoji lakūnė buvo priimta į  skraidymo mokinių grupę. Kaip pati savo atsiminimuose teigia: „daug „ožių“ padaryta“, po dažnų instruktoriaus žodžių „po čiortais, ką darai“, Izabelė tapo puikia lakūne. Prasidėjusios okupacijos sustabdė lakūnės skrydžius, pakeitė ir planus. Izabelė įstojo į Medicinos seserų mokyklą, dirbo Vilniuje, 1944 m. liepos 10 d. pasitraukė į Vokietiją, dar po 5 metų – į Australiją. Jau būdama pensininke išpildė savo svajonę vėl pakilti į padangę.

Karo aviacijai palaikant, 1931 m. Lietuvos aeroklubas ėmė plėtoti savo veiklą. Atidaryta mokykla Kaune ir Nidoje. Sklandymu susidomėjo ne tik vyrai, bet ir drąsios moterys. Tuo metu buvo pasirodę pirmieji parodomieji sklandytuvai. Bronė Gustaitienė – Nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos vado, aviacijos konstruktoriaus Antano Gustaičio žmona, – pirmoji moteris, pakilusi į dangų sklandytuvu. Lietuvos aeroklube  buvo ir Marija Jautakaitė bei Ona Steponaitytė. Pastaroji skrisdama „Zögling“ arba lietuviškai „Gandras“ sklandytuvu, patyrė traumą ir studijų nebaigė. Marija  studijas baigė, tačiau dėl plaučių ligos gydytojai uždraudė skraidyti.

Vėliau Nidos sklandymo mokyklą baigė ir pirmąja Lietuvoje „A“ pilote 1934 m. tapo  Elena Dapkienė, 1935 m. „C“ pilote – Kazė Šalaviejūtė, 1936 m.  – Prudencija Briedytė. Tarp mokyklos absolvenčių buvo ir užsieniečių moterų. Mokymosi metu tiek merginoms, tiek vaikinams nemažai pasitaikydavo vadinamų „agurkų“, taip vadindavo nelaimingus nusileidimus ar sklandytuvo sulaužymą, tačiau tai ryžto mokytis nei vienai neatėmė.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.