Antanas Juozapavičius – gimęs ir žuvęs už Lietuvą tą pačią dieną

Neįprasta ir dviprasmiška sukaktimis pažymėta diena. Neįprasta tai, kad vienoje dienoje telpa įprasto gyvenimo kelio taškai – pradžia ir pabaiga, gimimas ir mirtis. Šių įvykių sukaktys telpa ne tik vienoje dienoje, bet ir viename asmenyje. Šiandien, vasario 13 d., džiaugsmingai švenčiame 130-ąsias Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus gimimo metines, bet, tuo pačiu, pagarbiai liūdime minėdami ir 105-ąsias jo mirties metines. Šias sukaktis skiria tik 25-eri metai. Tiek truko šio drąsaus jaunuolio gyvenimas, kuris žuvo savo gimimo dieną, gindamas Tėvynės laisvę.

Kiekvienas, kuris žino šią asmenybę, greičiausiai, išgirdęs A. Juozapavičiaus pavardę, pirmiausia pagalvoja, kad tai pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvęs karininkas. Ir ši mintis yra teisinga, tačiau neteisinga prisiminti šį karininką tik dėl to. Nors tai yra didžiausia meilės tėvynei išraiška – paaukoti gyvybę už ją – savo pasišventimą Lietuvai A. Juozapavičius rodė viso savo tragiškai trumpo gyvenimo metu.

1894 m. gimęs A. Juozapavičius pirmąsias akivaizdžias pastangas kovoti už Lietuvą rodė dar Rygos Aleksandro gimnazijoje, iš kurios šeštoje klasėje buvo pašalintas būtent už lietuvybės sklaidą. Tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje, aktyviai dalyvavo lietuvių karių veikloje, kovojo už teisę steigti lietuviškus dalinius, o, galiausiai, tokią teisę gavus, vadovavo Vitebsko lietuvių batalionui. Simboliška, kad lietuviškus dalinius išformavo carą nuvertę bolševikai, prieš kuriuos jaunam karininkui teko kovoti jau grįžus į nepriklausomą Lietuvą, kur iš karto laukė atsakinga užduotis – Krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro adjutanto pareigos. 1919 m. pradžioje paskirtas į Pirmąjį pėstininkų pulką, kuriame teko eiti ir vado pareigas.

Šiame pulke ir teko stoti į lemiamą kovą prieš bolševikus Alytuje. A. Juozapavičius, bolševikams apšaudant, siekė dar tik besikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei išsaugoti taip trūkstamus ginklus, kuriuos gabeno tiltu per Nemuną. Ant šio tilto, kuris šiandien žinomas būtent šio karininko vardu, narsus Lietuvos karys ir žuvo nuo priešo kulkos. Tai tarsi šio didvyrio aukos žinutė – siekis išsaugoti ginklus, kurių nevalia nuleisti,  kol nebus apginta Lietuvos laisvė.

Norisi išskirti įdomų faktą, kad prieš karjerą kariuomenėje, A. Juozapavičius buvo išlaikęs farmacininko egzaminus ir Rygoje dirbo vaistininku. Todėl 1990 m. jo garbei Juozapinės kalno papėdėje pastatyto paminklinio akmens lentelėje įamžintus jo žodžius – „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė.“ – priimkime kaip mūsų dvasią stiprinančius vaistus.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomas Antano Juozapavičiaus portretas, Jono Mackevičiaus nutapytas 1936 m.