Balio Buračo surinkta margučių kolekcija

Velykos – svarbiausia krikščioniškoji šventė, gyvybės triumfo prieš mirtį ir kartu nuostabi pavasario šventė, susijusi su gamtos pabudimu, šviesa ir šiluma. Vienas pagrindinių šios šventės atributų yra išmargintas kiaušinis, pasiekęs mus iš archaiškų laikų ir nuo senovės žmonių laikytas gyvybės simboliu.

Artėjančių šv. Velykų proga pristatome muziejinę vertybę – margutį, o tiksliau, margučių kolekciją, surinktą žymaus tarpukario Lietuvos kraštotyrininko ir fotografo Balio Buračo. Istorinių daiktų rinkinyje yra saugoma ši unikali 506 margučių kolekcija, kurią B. Buračas testamentu paliko Vytauto Didžiojo karo muziejui. Kolekcijoje – 253 margučiai išrašyti vašku, 251 skutinėtas ir 2 marginti dažais. XX a. 3–5 dešimtmetyje kraštotyrininkas šiuos eksponatus surinko Kauno, Kaišiadorių, Birštono, Jurbarko, Zapyškio, Lekėčių, Vilkijos apylinkėse. Margučiai buvo sudėti po keturis į kartonines dėžutes nuo varškės, ant kurių užrašyti vietovardžiai, iš kur buvo gauti margučiai, bei ant kai kurių dėžučių užrašytos margintojų pavardės, pvz. Garliavos apylinkių margintojos Žemaitienė ir Mažeikienė, iš Lekėčių margintoja Nastė Bačkaitienė, Dievogalos kaimo – Ona Daugėlienė, iš Vilkijos – Balčiūnienė.

Kiaušinio lukštas labai trapi medžiaga, todėl, siekiant išsaugoti kolekciją, didesnė margučių dalis konservuota vašku ar gipsu. Ši sudėtinga ir didelio kruopštumo reikalaujanti procedūra buvo atliekama specialiais įrankiais išpjaunant 1 cm skersmens apskritimą kiaušinio lukšte. Nuėmus šį lukšto fragmentą, būdavo pašalinamas kiaušinio turinys ir į išvalytą kiaušinio lukštą įliejama vaško arba gipso masė užpildydavo atsiradusią tuštumą, kartu sutvirtindama lukštą. Kiaušinių marginimo raštai buvo perduodami iš kartos į kartą, jų įvairovė – nuo geometrinių figūrų, religinių simbolių iki gamtos, augmenijos motyvų. Gėlių žiedų, pumpurų, paparčių ir rūtų šakelių raštai persipina su baltiškais motyvais – saulutėmis, žalčio ar gyvybės medžio ornamentais, bei krikščioniškais kryžiaus, širdies simboliais. Anot etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, margučių raštai atspindi senovės žmogaus pasaulio suvokimą. Neretai margintojai ant kiaušinio išrašydavo palinkėjimą, savo inicialus ar marginimo datą. Taip pat simboliška ir margučių spalvinė gama: juoda simbolizavo žemę, žalia – tai bundanti gamta, geltona ir ruda – užderėjusius javus, o raudona ugnies ir kraujo spalva simbolizavo auką bei šviesą ir šilumą. Anksčiau kiaušinius dažydavo natūraliomis medžiagomis: beržų pumpurų, samanų nuoviras suteikdavo žalią spalvą, ąžuolo žievė – raudoną, juodalksnių nuoviras – juodą, svogūnų lukštų – rudą, gelsvą. Marginimo technika įvairiuose Lietuvos regionuose taip pat turėjo savo ypatumų: Žemaitijoje labiau paplitęs marginimas vašku, o Aukštaitijoje, Rytų Lietuvoje – skutinėjimas.