Brigados generolo Kazio Tallat-Kelpšos 130-osios gimimo metinės

1893 m. spalio 28 d. gimė brigados generolas, paskutinysis pirmosios Lietuvos Respublikos kavalerijos vadas Kazys Tallat-Kelpša. Nors Lietuvos labui jis nuveikė daug reikšmingų darbų, norisi išskirti būtent kavalerijos viršininko pareigas, kadangi ši kariuomenės rūšis buvo ypatingai svarbi, artima ir miela pačiam karininkui. Vien jau giminės istorijos ištakos siejamos su totoriška kilme ir siekia Vytauto didžiojo laikus. Kaip žinia, totoriai garsėjo kaip puikūs ir kovingi raiteliai.

K. Tallat-Kelpšos karinė karjera prasidėjo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, įstojus į carinės Rusijos kariuomenę. Kovojo tiek lietuviškose, tiek kitose žemėse. Užbėgant įvykiams už akių, pastebime, kad vėliau, dėstydamas taktiką, karo meną ir karo istoriją lietuviškose karinio mokslo institucijose, parengė ir išspausdino ne tik Napoleono karams, bet ir Pirmojo pasaulinio karo veiksmams Lietuvoje skirtus paskaitų kursus. Dėstydamas pastaruosius įvykius, lektorius galėjo remtis ir savo tiesiogine patirtimi ir prisiminimais.

Tiesioginį prisiminimą apie šio karo mūšius beveik 10 metų karininkas nešiojo ir savo kaklo srityje. Nors už savo tarnybą karo metais nusipelnė ne vieno apdovanojimo, kalbame ne apie medalį ar ordiną, o būtent tiesiogiai mūšio lauką menantį reliktą – kulką. Mūšyje prie Vadenijaus kaimo pašautas į kaklą, K. Tallat-Kelpša, studijuodamas Belgijos generalinio štabo akademijoje, kur jau kaip nepriklausomos Lietuvos karininkas buvo pasiųstas 1923 m., buvo peršviestas rentgeno aparatu Belgijos karo ligoninėje. Rezultatai parodė tarp slankstelių įstrigusią kulką.

Per studijas Belgijoje praleistas vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų – stojimas į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Nors tai gana įprastas iš carinės Rusijos kariuomenės grįžtančių lietuvių karininkų žingsnis, įdomu, kad, pareiškęs savo norą stoti į kuriamas Lietuvos karines pajėgas dar Vilniuje 1918 m. pabaigoje, be įregistravimo į savanorių sąrašus, jaunasis karininkas nesulaukė daugiau žinių.

Grįžęs į gimtąjį Padievyčio dvarą pas našle likusią motiną, laukė iškvietimo tarnybon. Noras ir ryžtas kovoti už sunkioje padėtyje atsidūrusios Lietuvos laisvę buvo toks stiprus, kad neapsikentęs K. Tallat-Kelpša jau 1919 m. sausį pats išvyko Alytun, kur buvo pasiryžęs pradėti tarnybą kad ir kaip paprastas eilinis. Tačiau to neprireikė ir greitu metu buvo gautas įsakymas vykti į Kaune formuojamą kavalerijos būrį.

Nors K. Tallat-Kelpša dalyvavo karinėje misijoje prie Lietuvos taikos delegacijos Paryžiuje 1919 m. ir daug prisidėjo prie iš sąjungininkų įsigytos amunicijos, 1920 m. buvo karo atstovas Latvijai ir Estijai, vėliau ėjo Pirmosios karo apygardos štabo viršininko pareigas, būtent vadovavimas Lietuvos kavalerijai išlieka pačiu ryškiausiu generolo gyvenimo laikotarpiu. Apie atsidavimą šiam darbui byloja ir 1938 m. kariniame Lietuvos parade besilankiusio Lenkijos karo atašė Leono Mitkevičiaus prisiminimai, kuriuose jis užsimena apie nusivylimą keletu Lietuvos kariuomenės ginklų rūšių, bet neslepia susižavėjimo Lietuvos kavalerijos pasirodymu, o vakare, šventės metu, asmeniškai išreiškia padėką ir sveikinimus pačiam kavalerijos viršininkui.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Lietuvos kariuomenės Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius generalinio štabo brigados generolas Kazys Tallat-Kelpša. Kaunas, 1937 m.