Cepelinai – tautinis patiekalas ar destruktyvus erdvėlaivis?

Nuo šventos bulvės iki cepelinų kulto

Teigiama, kad Lietuva – krepšinio ir cepelinų šalis, tačiau patiekalas, kuris tapo nacionalinės lietuvių virtuvės dalimi, mūsų kraštą pasiekė tik prieš 100–150 metų (ir tai, greičiausia, atkeliavo iš Mažosios Lietuvos vokiečių ar Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenių). O prasidėjo viskas nuo „šventos“ bulvės, kuri XVIII a. puikiai prigijo didikų ir karalių dvaruose ir tik vėliau pasiekė įtarius valstiečius. Paminėtina, kad jau karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais iš bulvių buvo masiškai gaminama naminukė. XIX a. jau dominavo virtiniai, kukuliai, kleckai, bulviniai kaldūnai, kurie taip pat priskiriami cepelinų protėviams. Kiek keistesnis objektas, gavęs cepelino pavadinimą (nuo jo išradėjo Ferdinand von Zeppelin), – tai daugiau nei šimto metrų ilgio dirižablis. Panašus į cepeliną jis ne tik forma, bet ir nerangiais, lėtais judėsiais, o kiek įdomesnis jo „pajėgumas“ – netikėtai užsiliepsnoti – kas primena apie 1937 m. Hindenburgo tragediją.

Tautinio patiekalo etalonas virto skraidančiu kaldūnu

Pirmieji dirižabliai Lietuvą pasiekė kiek vėliau nei bulvinė jų alternatyva. O buvo 1915 m., šilta rugpjūčio mėnesio diena, kada ankstyvą rytą, saulei tekant, pro Kauną „praskriejo“ vokiečių pilotuojamas cepelinas. Dega medinis Aleksoto tiltas, dūmų stulpai kyla į padangę, bet kauniečiai į didelę paniką nepuola. Vienas tarpukario gyventojas, ponas Krikščiūnas, šį reginį prisimena kaip nepaprastą vaizdinį – išėjęs iš blindažo, kuriame miegojo, Pietvakarių pusėję išvydo ore kabantį cigarą. Šią akimirką įamžino austrų dailininkas Alfredas(?) Hagelis kūrinyje „Cepelinas virš Kauno“. Nuo aleksoto pusės vaizduojantis vokiečių kryžiais dekoruotą erdvėlaivį, slenkantį link Kauno senamiesčio. Žinoma, vokiečių planas buvo ne tik užimti Kauno miestą, bet ir čia įkurti visą cepelinų bazę. Tam 1915 m. spalį pradėtas statyti specialus angaras, galėjęs sutalpinti net du milžiniškus dirižablius.

Tuo tarpu Baltijos šalių kontekste įspūdingiausias cepelinų palikimas – Rygos angarai, kuriuose dabar karo įrangą pakeitė aktyvi turgaus kultūra.

Prabangos simbolis

Cepeliną primenantis erdvėlaivis tarnavo ne tik karybos srityje (žvalgyboj, bombardavime, ar pašto transportavime), bet ir pramoginiams tikslams. Itin buvo populiarūs komerciniai skrydžiai. Būtent šie dirižabliai pasižymėjo nemenka prabanga, įspūdingu interjeru ir penkių žvaigždučių vakariene.

Išvada

Nepaisant žavesį keliančių aspektų pirmojo pasaulinio karo metais ryškiausiai atsiskleidė destruktyvi dirižablio prigimtis – skirta masiniams bombardavimo reidams įgyvendinti. Dėl šios priežasties drįsčiau teigti, kad į atvežamas naujoves ne visada reikėtų žvelgti su smalsumu ar susižavėjimu arba „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.

*Su vasario 4-ąja! – pasauline cepelinų diena.