Dievui, tėvynei, artimui!

1918 m. lapkričio 1 d. Vilniaus Vytauto gimnazijoje (jai tuo metu vadovavo žymus visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška) įvyko pirmoji Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos suburtų skautų ir skaučių draugovės sueiga. Pamažu skautiškos idėjos ėmė plisti Lietuvoje, ir jau kitais metais pirmieji vienetai įsikūrė Kaune ir Rietave, 1920 m. – Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilkaviškyje, o 1921 m. – Anykščiuose ir Utenoje. 1922 m., pirmojo skautų vadovų suvažiavimo metu įkurta pirma skautiška organizacija – Lietuvos skautų asociacija, o tų pačių metų lapkritį įsteigtas Lietuvos skautų štabas.

1930 m. išleistas Lietuvos skautų sąjungos įstatymas, kuris skelbė, kad „Lietuvos skautų sąjunga yra vienintelis Lietuvoje visuomeninis susivienijimas, kuris turi tikslą pagal Roberto Bãdeno-Pòvelio (Robert Baden-Powell) skautybės sistemą auklėti jaunimą dorais žmonėmis ir naudingais Lietuvos piliečiais“. Įstatyme numatyta, kad Lietuvos skautų sąjunga yra pavaldi Švietimo ministerijai, o sąjungos šefu tampa Lietuvos Respublikos prezidentas.

Lietuvos skautams 1933 m. tapo itin reikšmingi – rugpjūčio 17 d. skautų stovyklos Palangoje metu Lietuvoje lankėsi skautų judėjimo pradininkas ir pasaulio skautų šefas lordas R. Badenas-Povelis su žmona Olavei (Olave) ir keliais šimtais anglų skautų ir skaučių vadų. Šio vizito metu Palangoje atidaryta R. Badeno-Povelio vardo gatvė. Taip pat, be įvairių įteiktų dovanų, skautų įkūrėjui suteiktas Palangos garbės piliečio diplomas, o Lietuvos Respublikos prezidentas-Lietuvos skautų šefas A. Smetona pasaulio skautų šefui įteikė Gedimino vilko ordiną.

1935 m. išleidus naują Lietuvos skautų sąjungos statutą, organizacija padalinta į Skautų broliją ir Skautų seseriją.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą ir uždraudus skautų judėjimą Lietuvoje, Lietuvos skautų sąjungai priklausė daugiau nei 15 000 narių, o nuo 1918 m. iki 1940 m. iš viso skautais buvo apie 100 000 lietuvių.

Lietuvai praradus valstybingumą, lietuvių skautų judėjimas toliau puoselėtas išeivijoje: visur, kur kūrėsi gausesnės lietuvių bendruomenės, buvo kuriami ir skautų judėjimo vienetai, kurie vėliau prisidėjo ir prie lietuvybės puoselėjimo, ir prie lietuvių skautų tradicijų išsaugojimo.

XX a. 9 deš. pabaigoje pradėjus vis garsiau kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, pradedama kalbėti ir apie skautų judėjimo atkūrimą Lietuvoje. 1988 m. lapkričio 14 d. Vilniuje suformuotas Lietuvos skautų sąjungos atkūrimo štabas. 1989 m. balandžio 29–30 d. Vilniuje įvyko Lietuvos skautų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas.

Knygos „Skautai. Dievui, Tėvynei, Artimui! Skautybė pašto ženkluose“ autoriaus Dariaus Liutiko teigimu: „Skautų judėjimo tikslas yra skatinti jaunų žmonių fizinį, intelektualinį, socialinį, emocinį ir dvasinį vystymąsi, kad jie visuomenėje galėtų užimti prideramą vietą, kaip atsakingi piliečiai ir vietinės, nacionalinės ar tarptautinės bendruomenės nariai. Skautybė – tai savanoriška, nepolitinė veikla, edukacinė sistema, pagrįsta saviugda, skautų vertybių puoselėjimu. Skautų judėjimas yra atviras visiems, tačiau skirtas daugiausia vaikų ir paauglių tobulinimuisi. Suaugę vadovai gali padėti jauniems skautams sudaryti palankias sąlygas savišvietai ir tobulėjimui. Jauni, bet jau subrendę žmonės patys dalyvauja organizacijos valdyme, mokosi priimti sprendimus.“

Kasmet Lietuvoje lapkričio 1-ąją minima ne tik Visų šventųjų diena, ši diena žymi ir Lietuvos skautų judėjimo pradžią. Šia proga kviečiame susipažinti su Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomomis ir lietuvių skautų istoriją liudijančiomis muziejinėmis vertybėmis.

Parodą rasite čia: https://bit.ly/3E0mECw