Dujokaukė arkliams

Nors karai kyla inicijuojami žmonių veiksmų, tačiau į juos įtraukiami ir gyvūnai, jų metu atliekantys įvairias funkcijas. Transportavimui, ryšių perdavimui, žvalgybai, paieškoms ir kitoms užduotims buvo pasitelkiama arklių, šunų, mulų ar net balandžių pagalba. XX amžiuje įvykę pasauliniai karai atskleidė dar nematytą žmogaus sukurtą siaubingą griaunamąją galią. Pirmojo pasaulinio karo metais kariuomenėms teko greitai reaguoti į naują ginklą – chemines dujas. Sėkmingai pritaikius dujokaukes kariams, nepamiršta pasirūpinti ir minėtaisiais pagalbininkais, kuriems taip pat pritaikytos šios apsaugos priemonės. Verta pabrėžti žodį „pritaikytos“, kadangi, kuriant dujokaukes, atsižvelgta į gyvūnų kvėpavimo sistemas. Pavyzdžiui, arklių dujokaukės buvo paprastesnės nei šunų, nes jie kvėpuoja tik per nosį, o jų akių nedirgina lakrimatoriai (ašarojimą sukeliančios kovinės nuodingosios dujos), todėl užteko apsaugoti tik šnerves. Tiesa, vėliau pastebėta, kad jų akys vis dėlto pažeidžiamos chloro dujų ir vezikantų (odą pažeidžiančių dujų), todėl pradėtos gaminti dujokaukės arkliams dengiančios ir akis. Šunys kvėpuoja tiek per nosį, tiek per burną, o jų akys, kaip ir žmogaus, yra jautrios lakrimatoriams, todėl buvo būtina apsaugoti ir akis. Įsivaizduoti balandį su dujokauke gana sudėtinga vien dėl jų dydžio, todėl šie paukščiai saugoti dengiant visą kūną.

Amerikietiška dujokaukė arkliams pagaminta iš flaneletės

Vokiečių karys ir arkliai su dujokaukėmis, gabenantys amuniciją per dujomis užterštą mišką, 1918 m. birželis.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kariuomenės dar naudojo dideles kavalerijos pajėgas, tačiau naujų ginklų, tokių kaip kulkosvaidžiai, įsigalėjimas lėmė staigų šios kariuomenės rūšies svarbos menkėjimą. Nors arkliams nebereikėjo tiesiogiai dalyvauti mūšiuose nešant karį į kovos sūkurį, tačiau jų reikšmė karo infrastruktūroje liko svari. Arkliai, asilai, mulai, kupranugariai buvo svarbi transportavimo priemonė, į frontą gabenusi maisto, vandens, medikamentų atsargas ir atlikusi kitas jėgos bei ištvermės reikalavusias funkcijas. Skaičiuojama, kad Jungtinė Karalystė Pirmojo pasaulinio karo metais į įvairius frontus išsiuntė apie milijoną arklių, iš kurių atgal grįžo apytiksliai tik 62 tūkstančiai, kas rodo dažnai pamirštamą skaudžią tiesą, jog karo siaubas ir žiaurumas atsiliepė ne tik žmonėms, bet pareikalavo ir daugybės žmonių į karą įtrauktų gyvūnų gyvybių.

Muziejuje taip pat saugomos tokios dujokaukės arkliams. Kaukė pasiūta iš drobės. Dujokaukės vidinėje dalyje prisiūta metalinė plokštė dengiama brezentu. Tai kandiklis,  kurį arklys įsikasdavo, o pati dujokaukė prie arklio snukio buvo sutvirtinama diržais, kurie, šiuo atveju,  brezentiniai ir tekstiliniai su metalinėmis sagtimis, prisiūti dujokaukės išorėje. Kandiklis skirtas ne tik laikymosi sutvirtinimui, bet taip pat padėjo sudaryti tarpą tarp arklio snukio ir dujokaukės, kad pastarosios gyvulys neįtrauktų į šnerves. Išorinėje dalyje, priekyje prisiūta odinė danga saugojo nuo peršlapimo.

 

Pagaminimas: Čekoslovakija, XX a. 2–3 dešimtmetis.
Medžiaga: Drobė, metalas, brezentas, oda.
Išmatavimai: Aukštis – 345 mm, plotis – 257 mm, svoris – 1,06 kg.

Naudoti šaltiniai: 
https://renaababe.wordpress.com/2014/02/20/gas-mask-for-horses-during-world-war/
https://gas-mask-elitists.tumblr.com/