Juozas Lukša. Biografija

JUOZO LUKŠOS GYVENIMO KELIAS


Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės aps. Veiverių vis. Juodbūdžio k. ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją.

Į pasipriešinimo kovas Juozas Lukša įsitraukė nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios. Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 m. priklausė studentų rezistencinei grupei, buvo suimtas ir kalintas, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, išsivadavo.
Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinaciniame judėjime, priklausė Lietuvių frontui.
1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistencinėje kovoje. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio „Laisvės Žvalgas“ redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko, vėliau – Birutės rinktinės vado ir kitas pareigas.
Juozas Lukša partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje. 1950 m. desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.
1950 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis J. Lukšai suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.

Juozo Lukšos slapyvardžiai
Juozas Lukša konspiracijos tikslais naudojo įvairius slapyvardžius: Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, Daumantas, Mykolaitis ir kt. Šiandien visuomenėje labiausiai žinomas Daumanto slapyvardis, kuriuo Juozas Lukša yra pasirašęs savo atsiminimų knygą „Partizanai“.

 
Lankstinukas apie Juozą Lukšą. 
Lankstinukas „Juozas Lukša: abipus geležinės uždangos“
 
 

KRAŠTO APSAUGOS MINISTRAS ARVYDAS ANUŠAUSKAS APIE JUOZĄ LUKŠĄ

„Knyga apie Juozą Lukšą buvo mano planuose, kuriuos turėjau prieš paskyrimą eiti ministro pareigas. Dabar galimybės laisvalaikiu rašyti knygas neliko, bet liko informacija, kurią sukaupiau. Vienu ar kitu pavidalu prie Lukšos asmenybės dar sugrįšiu ateityje – tai neeilinė asmenybė, verta ir literatūros kūrinio“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, ir pabrėžia, jog vieno garsiausių Lietuvos rezistentų įvairialypis paveikslas yra ypatingas. Anot ministro, išskirtinėmis savybėmis pasižymėjęs J. Lukša-Daumantas įkūnijo visą Lietuvos rezistencinį judėjimą.
2021-aisiais minimos J. Lukšos-Daumanto 100-osios gimimo ir 70-osios žūties metinės, todėl Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą šiuos metus paskelbti legendinio Lietuvos partizano metais. J. Lukšos-Daumanto ir jo kovų prieš okupantus įamžinimui vyksta įvairūs renginiai: iškilmingi minėjimai, literatūrinis vakaras, pėsčiųjų žygis „Partizanų takais“, partizaninio mūšio inscenizacija, parodos, ir kita.
J. Lukšos-Daumanto metais pagerbti legendinio partizano gyvenimo bei kovos kelią kviečia ir ministras A. Anušauskas. Šios išskirtinės asmenybės biografiją išnarpliojęs istorikas pasidalino mintimis apie J. Lukšos reikšmę valstybei bei atskleidė dar negirdėtų detalių apie Lietuvos partizanų istorijos tyrinėjimą.
„Su Lukšos vardu siejama daugybė pačių įdomiausių istorijų, kurios pateko į Lietuvos partizanų istorijos aukso fondą: prasiveržimas pro geležinę uždangą, grįžimas į Lietuvą pačiu nepalankiausiu metu, legendomis ir įvairiausiais mitais apipinta jo veikla Lietuvoje paskutiniais metais iki žūties. Prisimindami Lukšą prisimename visą Lietuvos rezistenciją“, – sako A. Anušauskas.

J. Lukša – išskirtinis partizanas, sulaukęs išskirtinio priešų dėmesio
J. Lukša į pasipriešinimo kovas įsitraukė nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios. Per pirmąją sovietų okupaciją priklausė studentų rezistencinei grupei, buvo suimtas ir kalintas. Vėliau dalyvavo antinaciniame judėjime. 1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistencinėje kovoje. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio „Laisvės Žvalgas“ redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko ir kitas pareigas.
J. Lukša partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje. 1950 m. J. Lukša desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas LLKS Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.
„Tai buvo išskirtinis partizanas, o norint tokiu tapti reikėjo įveikti daugybę kliūčių, išmokti atpažinti melą ir klastotes. Lukša tai sugebėjo ir ne kartą tai pademonstravo. Žinoma, jis buvo išskirtinis ir tuo, kad prasiveržus pro geležinę uždangą jam pavyko patekti į NATO žvalgybos mokyklas, o iš ten sugrįžti į Lietuvą“, – pasakoja A. Anušauskas, akcentuojantis ir rašytinio J. Lukšos palikimo svarbą.
„Vienas svarbiausių dalykų prisimenant Lukšą yra jo paties rašyta knyga „Partizanai už geležinės uždangos“, tapusi pirmuoju ir svarbiausiu šaltiniu apie Lietuvos rezistenciją – jo dėka apie partizaninį pasipriešinimą sužinojo lietuviškai skaitę asmenys Vakarų šalyse.“
Dėl savo aktyvios veiklos Vakaruose J. Lukša ne kartą yra patekęs į dezinformacinės kampanijos sūkurį. Nors J. Lukša turėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įgaliojimus, jį norėta sumenkinti įvardinant netikru įgaliotiniu, neturinčiu pagrindo atstovauti pasipriešinimui. Buvo skleidžiami partizano nuotraukų montažai. Dezinformacija buvo skleidžiama ir apie partizano avantiūriškas asmenines savybes, dėl kurių juo Vakaruose galėjo imti nepasitikėti. Vis dėlto gerai su J. Lukša susipažinę užsieniečiai puikiai suprato, kad pasitikėjimo jis yra vertas.
„Lukša buvo tas žmogus, kuris į Vakarus nešė žinią apie pasipriešinimą. Žinią, kuri sovietų saugumui (MGB) buvo visiškai nenaudinga. Jie nenorėjo, kad Vakarai matytų, jog čia vyksta intensyvus pasipriešinimas, kova už nepriklausomybę. Pirmoji dezinformacija apie J. Lukšą buvo sukurta 1951 metais – dalis informacijos, manau, gulė ir ant Jungtinės Karalystės politikų stalo, o dalis pasiekė ir amerikiečius, su kurių pagalba jis sugrįžo į Lietuvą.
Buvo klibinami pasitikėjimo pamatai. Tikinama, kad juo neverta pasitikėti, kad jis lengvabūdis, kad dėl savo veiklos jis „pakišo“ bendražygius ir panašiai. Iš tikrųjų Lukšos pavadinimas išdaviku didelės įtakos padaryti negalėjo, nes Vakaruose juo pasitikėjo. Jis pats buvo vienas pagrindinių ekspertų, padėjusių atpažinti MGB agentus Vakaruose. Ne vieną iš jų jis ir demaskavo, todėl MGB didele simpatija Lukšai tikrai netryško“, – pasakoja A. Anušauskas.

Gyvenimą lydėjo melas ir išdavystės
Kalbėdamas apie J. Lukšos-Daumanto išskirtinumą, A. Anušauskas sugebėjimą atpažinti melą ir klastotes įvardija ne veltui. Vienas ryškiausių Lietuvos partizanų gimtinėje ne kartą susidūrė su išdavikais, o itin įdomus jo vaidmuo buvo demaskuojant Juozą Albiną Markulį-Erelį. Šis MGB užverbuotas agentas inicijavo partizanų suvienijimui skirto vadų vyriausiojo štabo sukūrimą, tačiau tai buvo okupantų klasta ir pasala, į kurią turėjo patekti visi partizanų vadai. Dėl J. Markulio išdavysčių buvo suimti ir nužudyti dešimtys partizanų.
„Išoriškai apie galimą išdavystę nesakė niekas, bet J. Lukša išimtinai savo intuicijos dėka spėjo, kad su kai kuriais žmonėmis ne viskas yra gerai, jie kažkokie kitokie. Tie žmonės sako emocingas kalbas partizanams, bet tuo pačiu skelia ir nešvankius anekdotus. Tiesa, savo įtarimų pagrįsti Lukša kurį laiką niekaip negalėjo.
Galiausiai, Lukšos aplinkos žmonės informavo jį, kad buvo suimtas žmogus, apie kurį žinojo tik partizanai ir Markulis. Visi intuityvūs įtarimai tuomet susisiejo, todėl teko imtis iniciatyvos įspėti partizanus apie klastą“, – sako A. Anušauskas, priduriant, kad sužinojęs apie išdavystę J. Lukša elgėsi itin gudriai.
„Apie Markulio išdavystę buvo sužinota pačioje 1946 metų pabaigoje, Naujųjų metų išvakarėse, o Lukša su savo draugu pagalvojo „jei jau žinome mes, bet nežino jie, kad mes žinome, kas yra išdavikas, mums nėra kur skubėti, mes galime pasinaudoti šia situacija“. Po Naujųjų metų jie nukeliavo pas Markulį, pradėjo jam pūsti miglą apie būsimą vadų suvažiavimą, apie apsaugą, dešimtis kulkosvaidžių, šimtus partizanų. Galiausiai iš Markulio net išreikalavo tariamam suvažiavimui pinigų.“
Tiesa, partizanai galėjo pasverti ne visas aplinkybes. Atsitiktinai sužinojus, jog suimta viena ryšininkė, partizanai turėjo pasitraukti iš Vilniaus, todėl įvykdyti teisingumo J. Markulio atžvilgiu nepavyko.
Vėliau J. Lukša demaskavo dar ne vieną MGB agentą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau dideles pajėgas jo paieškai skyrę okupantai galiausiai pasiekė savo – 1951 metų rugsėjo 4-ąją vienas garsiausių šalies partizanų miške ties Pabartupio kaimu pateko į pasalą ir buvo nužudytas.
„Ši istorija yra paini. Nepamirškime, kad Lukša buvo žmogus , kurį medžiojo visa Sovietų Sąjungos saugumo ministerija. Visa. Operacija buvo koordinuojama ir derinama ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Visi rezultatai buvo išklausomi Maskvoje.
Siekiant prieiti prie Lukšos buvo kuriamos įvairios kombinacijos, kol vienas iš žmonių, patekusių į MGB rankas, sudarė prielaidas Lukšai patekti į pasalą. Kadangi buvo duotas įsakymas Lukšą likviduoti, niekas nesiruošė jo paimti gyvo. Kartais manoma, kad MGB būtinai rūpėjo žymų partizanų vadą sulaikyti. Ne, jiems tai nerūpėjo“, – pasakoja A. Anušauskas.

Kapavietė – iki šiol mįslingai nerasta, netikėta veikla – po slapyvardžių gausa
Dalies Lietuvos partizanų palaikai yra palaidoti Našlaičių kapinėse Vilniuje – Sovietų Sąjungos saugumo ministerija palaikų užkasimo vietas slėpė, tačiau identifikavus palaidojimo schemą, pasipylė kapaviečių atradimai. Prie partizanų kapų atradimo prisidėjęs A. Anušauskas teigia, jog identifikavus laidojimo vietą, visa kita yra technikos klausimas, todėl nužudytų ar kovoje žuvusių partizanų kapavietės yra iššifruojamos ir atrandamos iki šių dienų.
J. Lukšos atveju viskas yra sudėtingiau – jo palaikų užkasimo vieta nėra žinoma iki šiol.
„Vienas dalykas – Lukša žuvo iki atsirandant Našlaičių kapinėms, antras dalykas – jis žuvo toli nuo Vilniaus ir žuvo toje vietovėje, kur įvyko daug pasikeitimų. Vienas pagrindinių – Kauno marių atsiradimas. Kauno marios palaidojo daug istorijų ir daug kapaviečių. Ne viskas buvo perkelta, iškasta, ypač tai, kas buvo slapta.
Toje teritorijoje vyko intensyvus partizaninis judėjimas ir gali būti, kad dalies istorijų mes jau tiesiog nebesužinosime. Vis dėlto Lukšos palaikų paieška dar nebaigta. Yra pačių įvairiausių versijų, kai kurios yra itin keistos, bet jos bus tikrinamos. Patikrinus visas versijas galbūt bus galima pasakyti, kad surasti Lukšos kapavietę galimybių nėra, o gal atvirkščiai – pasitvirtins viena iš versijų ir iki šiol nežinota aplinkybė padės palaikus surasti. Bet kokiu atveju, tai nėra paprastas darbas“, – teigia A. Anušauskas.
Partizanų istorijos tyrinėjimą apsunkina ir įvairūs partizanų naudoti slapyvardžiai. Dauguma partizanų konspiracijos sumetimais keisdavo savo slapyvardžius itin dažnai. Ryšių sistemoje įsipainiojus išdavikui, būdavo keičiama visa slapyvardžių sistema siekiant, kad susirašinėjimo perėmimo metu okupantai nežinotų, kas yra kas.
J. Lukša slapyvardžių turėjo ypač daug: Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, Adomas Mickevičius… Tai tik keli iš daugelio garsiojo partizano slapyvardžių. Dalį jų jis atskleidė savo knygoje, kurią parašė Daumanto slapyvardžiu. Knygoje buvo pakeista ir dalis vietovardžių, o leidėjams palikti raktažodžiai.
„Raktažodžiai palikti galvojant, kad Lietuva ateityje bus nepriklausoma, bus galima rezistentus identifikuoti pagal raktažodžius, o tie žmonės iš tikrųjų neabejojo, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus nepriklausoma. Taigi, dalį slapyvardžių Lukša atskleidė pats, dalis buvo atskleista iš MGB sukauptų dokumentų, dalis – iš dokumentų kuriuos rašė patys partizanai. Kiekvienas slapyvardis turi savo istoriją“, – sako A. Anušauskas, atskleidęs, kad vieną iš slapyvardžių J. Lukšai suteikė ir 1950-1951 metų sandūroje pusmetį bunkeryje su juo praleidęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
„Kad ir kokiu slapyvardžiu dabar jį pavadinsime, tai vis tiek yra Juozas Lukša. Tai yra partizanas, kurio vardas ir be slapyvardžio sako labai daug“, – tvirtina ministras A. Anušauskas.

Ką J. Lukšos-Daumanto metais atsiminti yra svarbiausia?
„Lukšos biografiją perskaityti gali visi, bet kai kurie dalykai lieka esminiai – tai yra visuomenės pasirengimas įvertinti pasipriešinimą ir atpažinti netikrą informaciją“, – sako krašto apsaugos ministras, akcentuojantis, kad J. Lukšos-Daumanto metais svarbu kviesti visuomenę artimiau susipažinti su tautos didvyriais bei ugdyti gebėjimą nepasikliauti dezinformacija.
„Dezinformacija apie Lukšą buvo skleidžiama jau prieš 70 metų, o prabėgus 70 metų pačias įvairiausias klastotes skleisti yra gerokai lengviau, nes nėra amžininkų, nėra liudininkų, nėra tų žmonių, kurie jį pažinojo. Nėra daug žmonių, kurie apskritai tyrinėja šią temą. Viešumoje pasirodžius dezinformacijai šiais metais, visuomenė turėtų mokėti ją atpažinti. Jeigu nemoka, mes turėtume prisidėti prie to, kad žmonės atpažinti dezinformaciją mokėtų.
O kad dezinformacijos bus ir kad yra jau dabar – galima neabejoti. Pavartę Kremliui pavaldžių portalų puslapius jūs pamatysite skambias antraštės apie „nepelnytai Lietuvoje garbinamus nusikaltėlius“ ir panašiai. Tai yra dezinformacijos dalis. Gaila, kad dalis Lietuvos žmonių ta dezinformacija pasikliauna. Dėl šios priežasties šiemet norime žmonėms suteikti kuo daugiau tikros informacijos, kuri būtų alternatyva dezinformacijai. Tai padėtų geriau atskleisti Lukšos asmenybę, todėl ateityje galėtume lengviau atremti bet kokius dezinformacinius išpuolius“, – pokalbio pabaigoje tarė ministras A. Anušauskas.
Pagrindinės J. Lukšos-Daumanto metams skirtos iškilmės vyks rugpjūčio 14 d. Veiveriuose, netoli partizano gimtinės. Rugsėjo 4 d. vyks J. Lukšos žūties 70-mečio minėjimas Pabartupio k. (Kauno r.). Tą pačią dieną Liubave (Kalvarijos sav.) planuojama atidengti paminklą, skirtą J. Lukšos ir bendražygių prasiveržimams pro geležinę uždangą įamžinti.