Kabutis-amuletas

Gegužės mėnesį „TOP mėnesio vertybėje“ pristatome gintarinį kabutį-amuletą. Gintarinis šukų formos kabutis yra išskirtinis vyriškas baltų vikingų (kuršių) papuošalas, aptinkamas VII–VIII a. kapuose, pavienių, kartu su lankinėmis aguoninėmis segėmis, pasitaiko ir IX–XI a. kapuose. Tokio tipo kabučiai dažniausiai būna plokšti, trikampio, stačiakampio ar netaisyklingos formos, beveik visi turi arba reljefiškai išdrožtus, arba įraižėlėmis nužymėtus šukoms būdingus dantukus ir skylutę pakabinimui viršuje. Randami kapuose, turtinguose ginklų įkapių, dažniausiai po vieną, mirusiojo juosmens ar krūtinės srityje. Tikėtina, kad galėjo būti tvirtinami prie kalavijų rankenų ar makščių apkalų. Aptikta ir ornamentuotų amuletų, primenančių skandinaviškus runų akmenis.

Šiems kabučiams priskiriamos magiškos galios dėl medžiagos, iš kurios jie pagaminti, bei šukų motyvo. Žodžio „gintaras“ kilmė siejama su veiksmažodžiu „ginti“. Gintaras – ginantis, saugantis, todėl pirmiausia jis buvo naudojamas kaip amuletas. Lietuvių tautosakoje šukų motyvas siejamas su apsauga. Lietuvių liaudies pasakose raganos ar kito persekiotojo herojus išvengia mesdamas šukas per petį: už jo išauga neįžengiamas persekiotojams miškas ir blogis neįveikia. Taip pat yra prietaras, kad negalima išmesti iššukuotų plaukų, reikia juos sudeginti. Plaukai piktose rankose gali būti panaudoti kaip kerai, užkeikimai jų savininkui.

Daugiausiai tokių amuletų rasta Lazdininkų, Kretingos r. ir Palangos kapinynuose. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologijos rinkinyje saugomi keli kabučiai – amuletai rasti 1941 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu Kiauleikių kapinyne, Kretingos r. (Vadovas Pranas Baleniūnas). Vyro kape 7 kartu su kabučiu-amuletu, datuojamu  VII a. antrąja puse – VIII a., rasti du ietigaliai, molinis puodelis, du įvijiniai žiedai, dvi vario lydinio lankinės segės, kalavijas bei peilis (pastarieji du neišliko).