Kovo 6-ąją minimas Adolfo Ramanausko-Vanago 105-asis gimtadienis

Prieš 105 metus kovo 6 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957 m.) – būsimasis Dainavos apygardos partizanų vadas, vėliau Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, o nuo 1953 m. – aukščiausias LLKS dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojantis pareigūnas.

Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „…Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai lėmė, kad 1945 m. balandžio mėn. būtų priimtas ryžtingas ir lemtingas sprendimas – pasirinkus Vanago slapyvardį tapti Lietuvos laisvės kovotoju – partizanu. Vėliau jis rašė: „…esu tik toks „vanagėlis“ kaip ir visi kiti“. A. Ramanauskas-Vanagas dėl savo slapyvardžio atitikmens 1947 m. Merkinės miškuose įsiamžino garsiojoje fotosesijoje su paukštvanagių jaunikliais, Dzūkijoje vadinamais vanagėliais – ši fotosesija išliko kaip darnus gamtos ir žmogaus ryšio įrodymas.

Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealistas. Jo veikloje atsispindi ir pedagogo, ir karininko savybės. A. Ramanauskas gerai suprato, kad norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius, be ginkluoto pasipriešinimo, reikalinga ir politinė idėjinė kova. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius.

Šiandien įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.