Minimas Brastos mūšio 230-metis

1791 m. gegužės 3 d., vykstant Keturių metų seimui (1788–1792), Abiejų Tautų Respublikoje buvo priimta pirmoji Europoje konstitucija ir kt. įstatymai, pagal kuriuos palaipsniui turėjo būti reformuojama valstybė. Taip buvo siekiama ne tik sustiprinti bendrą Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, bet ir atsikratyti Rusijos, tuo metu kariavusios su Švedija ir Turkija, protektorato.

Tačiau 1791 m. pabaigoje Rusijos kovos su Švedija ir Turkija buvo pasibaigusios. Tai leido Rusijai sutelkti dėmesį į ATR vidaus reikalus. Pasinaudojusi tuo, kad Lenkijoje ir Lietuvoje buvo reformų priešininkų, Rusijos valdovė Jekaterina II ėmė juos remti. Netrukus su Rusijos pagalba buvo suorganizuota prieš reformas nusiteikusių ATR bajorų sąjunga – Targovicos konfederacija, kuri reikalavo Ketverių metų seimo priimtų įstatymų atšaukimo. 1792 m. gegužės 18 d. Jekaterina II išleido manifestą, kuriame ATR buvo pateikti įvairūs kaltinimai. Kitos dienos rytą į ATR teritoriją įsiveržė Rusijos kariuomenė.

Birželio 11 d. Lietuvos kariuomenė patyrė nesėkmę prie Miro ir buvo priversta atsitraukti. Liepos 4 d. Lietuvos kariuomenė patyrė dar vieną pralaimėjimą prie Zelvos. Rusija kontroliavo didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, dėl to buvo nuspręsta stabdyti tolimesnį Rusijos veržimasi Lietuvos Brastoje – viename iš paskutinių svarbių gynybos taškų. Lietuvos Brastos gynybą organizavo generolas leitenantas Simonas Zabiela. Jo pajėgas sudarė 4000 pėstininkų, 1000 raitelių ir 18 mažo kalibro pabūklų. Miesto link artėjančioms Rusijos pajėgoms vadovavo generolas Johanas Hermanas Fersenas. Jis turėjo 5500 karių ir 13 patrankų.

Liepos 20 d. buvo pradėtas miesto įtvirtinimas: perkastos gatvės ir įrengtos barikados, stiprinta miesto pilis ir redutas. Vadovaujant inžinerijos pulkininkui Jokūbui Jasinskiui pradėtas statyti antras tiltas per Bugo upę, turėjęs užtikrinti atsitraukimą, ir supilti pylimai, leidę Lietuvos artilerijai patogiai apšaudyti miesto prieigas. Dar liepos 17 d., prieš įvykstant mūšiui, karaliaus nurodymu iš Varšuvos į Lietuvos Brastą buvo pasiųstas Lenkijos kariuomenės gen. ltn. Arnoldas Byševskis su 3000 karių. Liepos 22 d. Janovą pasiekęs A. Byševskis gavo nurodymą vykti ne į Lietuvos Brastą, o neleisti Rusijos kariuomenei persikelti per Bugą šiauriau. Tuo pat metu jį pasiekė S. Zabielos pranešimas apie už dvejų mylių nuo miesto esančią Rusijos kariuomenę. Dėl tokių prieštaringų įsakymų A Byševskis nusprendė pasilikti Janove.

S. Zabiela, dar tikėdamasis A. Byševskio pastiprinimo, perkėlė dalį savo pajėgų į lauką šalia miesto. Likusi Lietuvos pajėgų dalis, esant kritiškai situacijai turėjusi užtikrinti atsitraukimą, buvo palikta kitoje Bugo upės pusėje. Lietuvos Brastos mūšis prasidėjo liepos 23 d. rytą, kai Rusijos kavalerija priartėjo prie lauke išrikiuotų lietuvių pozicijų. Pirmasis smūgis buvo atremtas ir Lietuvos kavalerija kontratakavo, sėkmingai nublokšdama Rusijos kavaleriją atgal, kuri, susijungusi su pėstininkais, bandė užimti Lietuvos artilerijos baterijas. Kelios atakos truko apie valandą. Rusai patyrė daug nuostolių ir atsitraukė, tačiau tai leido jiems išstatyti savo artileriją. Kone valandą Lietuvos ir Rusijos pajėgos apšaudė viena kitos pozicijas. Tuo metu Rusijos pėstininkai ir kavalerija vėl telkėsi lemiamam smūgiui. Matydamas priešo jėgų persvarą, S. Zabiela pradėjo lauke išrikiuotų karių atsitraukimą į kitą Bugo pusę. Tuo metu J. H. Fersenas įsakė pulti atsitraukiančiuosius. Priešas patyrė daug nuostolių, nes Rusijos pajėgas pasitiko gatvėse išstatytų Lietuvos pabūklų ugnis.

Po kelių nesėkmingų puolimų rusai priartėjo prie piečiau buvusio reduto, tačiau ten juos pasitiko dvejų pabūklų ir 80 reduto gynėjų, kuriems vadovavo kapitonas Antanas Kaminskas, ugnis. Rusijos pajėgos, patyrusios daug nuostolių, vėl atsitraukė. A. Kaminskas, palikęs abu pabūklus, taip pat nusprendė trauktis į kitą Bugo pusę, tačiau priartėjęs prie upės rado jau anksčiau persikėlusių Lietuvos karių sugriautą tiltą. Neturėdamas išeities A. Kaminskas su 100 savo karių nusprendė kautis. Rusijos pajėgos buvo ženkliai didesnės, tačiau siauros Lietuvos Brastos gatvės leido efektyviai gintis. Buvo atremtos net keturios atakos, kol galiausiai penktos atakos metu Rusijos pajėgoms pavyko prasiveržti ir likusieji gyvi buvo paimti į nelaisvę.

Po 8 val. trukusio mūšio Lietuvos kariuomenė, visų kautynių metu demonstravusi ryžtą, tvarkingumą ir organizuotumą, buvo priversta atsitraukti. O Rusijos pajėgos patyrė didelių nuostolių ir buvo sėkmingai sustabdytos. Tačiau galutinės pergalės pasiekti nepavyko. Liepos 24 d. ATR valdovas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo priverstas prisidėti prie Targovicos konfederacijos ir įsakė kariuomenei sudėti ginklus. Targovicos konfederacija panaikino Ketverių metų seimo nutarimus, pradėjo persekioti reformų šalininkus ir atkūrė iki 1788 m. ATR buvusią santvarką. 1793 m., siekiant susilpninti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, Prūsija su Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį.