Minime Klaipėdos karinės operacijos 100 metų sukaktį
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, pasinaudojusi griūvančių imperijų aplinkybėmis, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Naujai respublikai svarbiausia užduotimi tapo išlikimas, kadangi net trys priešiškos jėgos skirtingais frontais kėsinosi į geopolitiškai svarias, laisvas, bet dar nepripažintas Lietuvos žemes. Pripažinimo svarba akivaizdžiai matoma 1919 m. vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje, į kurią Lietuvos delegatai vyko tikėdamiesi pasiekti kartu su pripažinimu įgyvendinamų laimėjimų. Vienas iš jų buvo krašto ekonomikai, infrastruktūrai, politikai itin svarbus Klaipėdos krašto ir uosto prijungimas. Būtent pripažinimas Paryžiaus taikos konferencijoje buvo įvardyta kaip priežastis, kodėl Klaipėdos negalima perduoti Lietuvai, o jos administravimas patikėtas Prancūzijai, savo veiklą šiame mieste pradėjusiai 1920 m. sausio 10 d. Prancūzija ir kitos sąjungininkės siekė toliau varžyti karą pralaimėjusią Vokietiją ir ieškojo būdų sukurti stiprias buferines zonas, skiriančias vokiečius nuo Rytuose įsitvirtinusios Sovietų Rusijos. Klaipėdos kraštas buvo traktuojamas kaip tik tokia forma, o prancūzų palankumas Lenkijai kurstė pastarosios šalies kėslus Klaipėdos uostą išnaudoti savo reikmėms. 1922 m. pabaigoje garsėjo kalbos dėl Klaipėdos pavertimo laisvuoju miestu-valstybe. Atsižvelgdama į šiuos galimus scenarijus ir įvertindama grėsmę prarasti galimybę turėti išėjimą į jūrą Klaipėdos uoste, Lietuvos Vyriausybė nedelsdama ėmėsi priemonių išspręsti šį klausimą savo naudai.
Jau 1922 m. pabaigoje pradėtą organizuoti ir 1923 m. pradžioje įgyvendintą karinę operaciją, ko gero, galime vadinti sėkmingiausiu, kruopščiausiu ir sumaniausiu Lietuvos Vyriausybės žingsniu, sutelkusiu aktyvius diplomatijos, kariuomenės ir visuomenės veiksmus Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Nepriklausomybės kovų užgrūdinta, įgavusi patirties ir materialiai geriau aprūpinta Lietuvos kariuomenė buvo pajėgi tiesioginiu įsiveržimu užimti Klaipėdos kraštą, kurį saugojo negausios prancūzų pajėgos. Toks žingsnis sukeltų didžiųjų valstybių reakciją, todėl suprasta, kad Klaipėdos prijungimas turi būti pavaizduotas kaip vietinių gyventojų sukilimas, išreiškiantis jų valią jungtis prie Didžiosios Lietuvos.
Slaptame Lietuvos Ministrų tarybos posėdyje, įvykusiame 1922 m. rudenį, ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko siūlymu, nutarta inicijuoti sukilimą, parengti jo planą ir imtis jo įgyvendinimo. Šiam tikslui suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė, kurią sudarė Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai ir savanoriai iš Didžiosios Lietuvos, o jos vadu paskirtas Jonas Polovinskas, pakeitęs pavardę į Budrį, kurios skambesys būdingas Mažajai Lietuvai. 1923 m. sausio pradžioje Europos dėmesys buvo sutelktas į Rūro kraštą, kur Prancūzija ir Belgija pasiuntė savo kariuomenes, nes Vokietija pagal Versalio sutartį nepristatė jai pavesto anglių kiekio. Tai buvo puikus metas imtis slaptos operacijos, iš anksto užsitikrinus Vokietijos ir Sovietų Rusijos pritarimą, mat pastarosios buvo suinteresuotos, kad Klaipėdos uostas ir apylinkės neatitektų ir nesustiprintų Lenkijos. Lietuvos jos nelaikė rimta grėsme.
1922 m. gruodžio 22 d. veiklą pradėjęs specialiai šiai operacijai įkurtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas sausio 7 d. paskelbė atsišaukimą šauliams, ragindamas prisidėti prie kovos, o sausio 9 d. – manifestą, skelbiantį sukilimo pradžią. Tomis dienomis traukiniais iš Kauno į Klaipėdos apylinkes vyko Ypatingosios paskirties rinktinės kariai, persirengę civiliais drabužiais, karininkai pasikeitę pavardes artimesnėmis lietuvininkams, taip maskuojant organizuotus karinius veiksmus. Klaipėdos krašto prieigose, Kretingos ir Tauragės stotyse, lietuvių kovotojams buvo paruošti ir perduoti ginklai, karinė apranga, „sukilėlių“ atributika.
Minėtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atsišaukimas į šaulius byloja apie svarų pastarųjų vaidmenį šioje slaptoje karinėje operacijoje. Į Ypatingosios paskirties rinktinės sudėtį, sudarytą iš 3 grupių, buvo įtraukti 455 šauliai iš Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Panevėžio rinktinių. Pačiuose Klaipėdos krašto užėmimo veiksmuose dalyvavo virš 700 šaulių iš 19 rinktinių. Krašto apsaugos ministras Balys Sližys griežtai draudė šauliams veikti savarankiškai savo iniciatyva. Niekas negalėjo nukrypti nuo griežtai parengto plano, išlaikant drausmingą Ypatingosios paskirties rinktinės judėjimą užsibrėžtų tikslų link. Kiekviena iš 3 Ypatingosios paskirties grupių turėjo savo galutinius tikslus: I-oji grupė turėjo užimti Klaipėdos miestą, II-oji – Pagėgius, o III-oji – Šilutę. Šiose grupėse ir įvykusiuose susidūrimuose su prancūzų kariais ir žandarais, gyvenviečių užėmimuose aktyviai veikė ir šauliai, todėl Klaipėda Lietuvos valstybės teritorijoje yra ir Šaulių sąjungos nuopelnas.
Sausio 10–15 d. vykusios operacijos metu Lietuvai pavyko pasiekti išsikeltus tikslus. 12 kovotojų – 8 kariai ir 4 šauliai – paaukojo savo gyvybes dėl Lietuvos strateginės, politinės, ekonominės ir moralinės pergalės. Sekančią dieną po sėkmingos operacijos pradėta kurti Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė, siekiant sustiprinti vietinių gyventojų pastangas jungtis prie Didžiosios Lietuvos. Vėliau sekęs 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos nutarimas Klaipėdos krašto valdymą perleisti Lietuvai ir 1924 m. gegužės 8 d. tarp tos pačios Ambasadorių konferencijos ir Lietuvos pasirašyta Klaipėdos konvencija įtvirtino Klaipėdos krašto priklausomybę mūsų šaliai.
Nepriklausomybės kovomis Lietuvos Respublika įrodė, kad yra pajėgi išlikti. Neilgai trukus, 1923 m. sausio 10-15 d., po kruopštaus planavimo ir pasiruošimo Klaipėdos krašto ir uosto prisijungimu Lietuva parodė, kad yra pakankamai stipri pati spręsti savo likimą, rasti diplomatinius ir karinius sprendimus, siekiant susigrąžinti sau priklausančias prarastas žemes, ir siųsti žinutę pasauliui apie mažą, bet laisvą ir stiprėjančią valstybę, įsikūrusią prie Baltijos jūros.