Minime partizano Antano Slučkos-Šarūno 105-ąjį gimtadienį

„Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“ – toks užrašas, Jogailaičių kryžius ir žodis „Viktorija“ buvo išsiuvinėtas antsiuve, kurį ant uniforminio švarko rankovės nešiojo Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Toks buvo A. Slučkos-Šarūno ir jo bendražygių, Algimanto apygardos partizanų, šūkis ir gyvenimo credo.

Prieš 105 metus balandžio 19-ąją gimęs ir vargingoje šeimoje gyvenęs Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas ketino savo gyvenimą patikėti Dievo tarnystei (planavo tapti vienuoliu), tačiau gyvenimo vingiai lėmė visiškai kitokį kelią – karininko. Buvęs VDU Medicinos fakulteto studentas bei Lietuvos kariuomenės savanoris Antanas Slučka-Šarūnas būdamas gyvas įgijo ir LK viršilos, ir Vietinės rinktinės leitenanto laipsnį.

1944 m. vasarą Troškūnų apylinkėse (Panevėžio aps.) A. Slučka suformavo pirmąjį partizanų būrį kovai su bolševikais, 1945 m. sausį įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. gegužę Šarūno rinktinės pagrindu įkūrus Algimanto apygardą (veikė Šiaurės rytų Lietuvoje) tapo jos vadu. Dar vėliau – Karaliaus Mindaugo (Kalnų) srities vadu.

Slučka (partizanų majoras) griežtai reikalavo drausmės, rengė kovotojų pratybas ir teorinius užsiėmimus, buvo geras organizatorius ir drąsus vadas, rūpinosi pogrindine spauda ir į ją rašė, ne kartą buvo sužeistas, pats operavo, gydė sužeistus partizanus. Aktyviai palaikė ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo prie partizanų vyriausios vadovybės kūrimo. Žuvo kartu su žmona Joana Railaite-Neringa 1949 m. spalio 28 d.