Minosvaidis „Ehrhardt“

1919–1920 m. Nepriklausomybės kovos – sudėtingas, sunkus, ir labai svarbus tolimesnį Lietuvos likimą lėmęs epizodas. Šios kovos grūdino atkurtą Lietuvos kariuomenę. Tai liudija kartu su rašytiniais ir ikonografiniais šaltiniai (nuotraukomis, negatyvais) išlikę ginkluotės, uniformų ir ekipuotės pavyzdžiai. Nuo pat kariuomenės atkūrimo pradžios viena svarbiausių problemų buvo jos apginklavimas. Prasidėjus karo veiksmams, Lietuvos kariuomenės ginkluotę papildė iš bolševikų atimti ginklai, o įveikus bermontininkus, – taip pat ir jų. Tokių ginklų pavyzdžių yra ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus (toliau VDKM) Ginklų rinkinyje. Labiausiai dėmesį patraukia lietuvių karių iš bermontininkų 1919 m. atimti vokiečių gamybos vidutiniai ir sunkieji minosvaidžiai „Ehrhardt“. VDKM saugomi 6 šių minosvaidžių vienetai. Vienas iš jų 170 mm kalibro 1914 m. modelio minosvaidis „Ehrhardt“, kurio ginklo numeris 1747. Prie pabūklo pritvirtinta metalinė plokštelė, joje įspaustas įrašas nurodo, kad pabūklas pagamintas Vokietijoje 1916 m. Lietuvos kariuomenės ginkluotėje šis minosvaidis išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, o  1936 m. jis buvo perduotas VDKM.

170 mm kalibro minosvaidis – su transportavimui skirtais ratais. Šaudant jie būdavo nuimami ir apie pusę tonos sveriantis pabūklas buvo statomas ant lafeto, stačiakampe plokšte ant žemės. Jis buvo užtaisomas 50 kg svorio sviediniais su dideliu lengvai detonuojančios sprogstamosios medžiagos kiekiu. Tokie sviediniai pasižymėdavo didesne griaunamąja galia nei įprasta artilerijos amunicija. Ginklas, kaip ir kiti minosvaidžiai bei mortyros, šaudė iškiliąja trajektorija. Minosvaidžio efektyvaus šūvio nuotolis buvo labai nedidelis – iki 300 m, o maksimalaus šūvio nuotolis – iki 1600 m, tačiau pagal galingumą jo ugnies poveikis prilygo didelio kalibro mortyrų ir haubicų poveikiui. Palyginti neretai pasitaikydavo atvejų, kai šiam pabūklui skirti sviediniai sprogdavo vamzdžio viduje, todėl, siekiant apsisaugoti nuo mirtino pavojaus, minosvaidis buvo statomas į 1,5 m gylio arba dar gilesnę duobę.

Pabūklo svoris su ratais – 483 kg.