Povilo Lukšio žūties 105-osios metinės

Vakar rašėme apie Kėdainių–Šėtos kautynes ir kvietėme švęsti šią mūsų šaliai gyvybiškai svarbią pergalę. Aptariamosios kautynės vyko vasario 7–10 d., todėl raginimas švęsti galioja ir šiandien, tačiau, kaip vakar užsiminėme, vasario 8 d. žymi svarbų įvykį, vertą atskiro paminėjimo. Jis atskleidžia pasiektos pergalės kainą ir žadina pagarbą. Prieš 105-erius metus ši diena nusinešė pirmojo Nepriklausomybės kovų mūšyje žuvusio Lietuvos savanorio gyvybę.

Aptariant šį epizodą, neišvengiamai grįžtame ir prie pačios kautynių reikšmės. Kaip vakar minėjome, bolševikai, užėmę Vilnių ir šiaurinę Lietuvos dalį, užimdama Kauną, ketino suduoti galutinį smūgį Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo viltims. Susidūrus su lietuvių pasipriešinimu ties Kėdainiais ir neįstengiant įsiveržti į šį miestą, raudonarmiečiai nusprendė apeiti lietuvius iš pietų pusės ir atkirsti pastarųjų susisiekimą su Kaunu. Budrus lietuvių karininkas Juozas Šarauskas numatė šį priešų žingsnį ir pasiuntė karių būrį į bolševikų užnugarį. Apmėtyti granatomis, pastarieji atsitraukė nuo Kėdainių. Ankstų vasario 8 d. rytą 17 žmonių žvalgų patrulis su priskirtu kulkosvaidžiu ir 5 vokiečių kulkosvaidininkais dvejomis rogėmis leidosi į Šėtą atsitraukiantiems bolševikams įkandin. Patruliui vadovavo Vincas Vainauskas, o jo padėjėju paskirtas Povilas Lukšys.

Važiuojant pro Taučiūnų kaimą, lietuvius su vokiečiais užklupo netikėta priešų ugnis. Pakrikusius ir jau ketinančius trauktis lietuvius sudrausmino ir į grandinę išskleidė P. Lukšys, o V. Vainauskas iš rogių išsitraukė kulkosvaidį. Šiame epizode akivaizdžiai matome Nepriklausomybės kovų pradžiai būdinga situaciją. Ryžto ir drąsos turėta užtektinai, tačiau trūko tiek pačių ginklų, tiek jų išmanymo. Taip V. Vainauskas liko prie į priešą nukreipto kulkosvaidžio, bet nenutuokė, kaip juo naudotis. Laimei, į pagalbą atskubėjo vienas iš jau spėjusių besitraukti vokiečių. Perėmęs sau puikiai pažįstamą ginklą, intensyvia jo ugnimi privertė bolševikus trauktis. Ir, kai jau atrodė pavykus sėkmingai išsisukti, iš Taučiūnų dvaro pasipylusi dar viena bolševikų ugnis mirtinai pakirto pirmąją mūšio lauke kritusią auką – P. Lukšį.

Be abejo, vasario 8 d. yra viena iš daugelio dienų, kai žuvo mūsų tautos kariai. P. Lukšys, kaip ir kiti gyvybes paaukoję kariai, kaip mūsų Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje besiilsintis nežinomas karys, simbolizuoja skausmą ir aukas, per kurias buvo apginta laisvė ir nepriklausomybė. Įvertinkime tai ir atiduokime pagarbą tautos didvyriams.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.