Prieš 105 metus iššautas pirmasis Lietuvos Respublikos kariuomenės artilerijos šūvis

1919 m. kovo 28 d. lietuvių ir bolševikų frontą sudrebino pirmasis Lietuvos Respublikos kariuomenės artilerijos šūvis. Lygiai prieš 105-erius metus pokštelėjęs sviedinys, ar tiksliau tariant, jo nesprogusios dalys dar ir šiandien puikuojasi mūsų muziejaus ekspozicijoje ir byloja apie šį reikšmingą įvykį. Prieš mėnesį minėjome Pirmojo artilerijos pulko lygiai tokią pačią sukaktį ir svarstėme, kurią dieną laikyti Lietuvos Respublikos artilerijos pradžia – Pirmojo artilerijos pulko ar Pirmosios artilerijos baterijos, kuri ir išaugo į minėtąjį pulką, įkūrimą. Pasirinkus tiek vieną, tiek kitą datą, vis dėlto prieitume kovo 28 d., kai būtent šiuo pirmuoju šūviu buvo pakrikštytas nebe artilerijos pajėgų kūrimas, o tiesioginis jos pažabojimas mūšio lauke.

Besikuriančios Lietuvos kariuomenės padėtis buvo vargana. Trūko praktiškai visko, net ir svarbiausių reikmenų. Neturint net pakankamai šautuvų ir šovinių jiems, galime įsivaizduoti, kokia vargana padėtis kaustė pirmuosius artilerijos žingsnius. Pirmoji artilerijos baterija, dar net nebaigta formuoti, jau buvo išsiųsta į frontą prieš bolševikus. Karo sąlygomis nebuvo galimybių naujiesiems artileristams išeiti visavertiškų kursų, todėl patrankų pažinimo ir naudojimo praktiką įgaudavo tiesiog mūšių metu. 1919 m. kovo 23 d. karininko Vinco Geigos vadovaujamas Pirmosios baterijos Pirmasis būrys su dvejomis patrankomis išvyko į frontą Kėdainių kryptimi. Kovo 27 d. prasidėjo bendros karinės operacijos Ukmergės kryptimi. Bolševikai atkakliau pasipriešino ties Deltuva. Sekančią, kovo 28-ą, dieną ties Milašiūnų kaimu užėmęs poziciją 15 val. Pirmasis būrys paleido istorinį artilerijos šūvį.

Tiesioginės savo paskirties šis sviedinys neįvykdė, kadangi nesprogo, o tik paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje. Tačiau šauta tiksliai, nes pataikyta būtent į numatytą taikinį. Tikėjimas Lietuvos kariuomenėje buvo labai reikšminga jėga. Be tikėjimo nebūtų buvę verta net pradėti tokios nelygios kovos ir kliautis pergalingos jos baigties. Tikėtasi ir Dievo pagalbos, tad be būtino poreikio nebūtų taikomasi į Deltuvos kleboniją, kas kitokiomis aplinkybėmis rodytųsi kaip šventvagiškas veiksmas. Tikėjimo klausimu visai nedievobaimingi ir šventvagiški buvo bolševikai, klebonijoje įkūrę savo kariuomenės štabą. Nesprogusio bet tikslaus pirmojo artilerijos smūgio užteko sukelti bolševikų panikai. Šis istorinis šūvis, nors ir nesunaikino priešo buveinės, nenugriaudėjo kurtinančiu sprogimu, neišmetė į orą sumišusio žemių ir medžio lūženų stulpo, vis dėlto tapo istoriniu, įkvėpusiu lietuvius toliau ryžtingai kovoti, tvirčiau patikėjus savo kariuomenės galia, nes nuo šios akimirkos tapome savą artileriją naudojančia jėga.

Deltuvos miestelio klebonas nesprogusį sviedinį sugrąžino kariuomenei, kuri, nukenksminusi, jį perdavė Karo muziejui. Čia, žymintį Lietuvos Respublikos kariuomenės artilerijos pradžią, jį galima išvysti ir šiandien.