Prieš 105 metus įvyko Kėdainių-Šėtos kautynės

Šiandien išgyvename matydami ir suprasdami karo siaubus, įpliekstus visai netoli Lietuvos.  Nepamirštame ir savo saugumo, kadangi Ukrainą niokojančios priešiškos jėgos istorijoje ir gyvoje atmintyje įamžintos kaip besigviešiančios ir į mūsų laisvę. Esame budrūs toliau stiprindami modernėjančias karines pajėgas. Deja, laiko ruoštis ir stiprėti neturėjome Pirmosios Lietuvos Respublikos metu, kadangi kariuomenė kūrėsi, kai Lietuvos šiaurinėse žemėse jau siautėjo bolševikai, su kuriais į pirmąsias kovas stojo dar tik pirmosios mūsų ginkluotojų pajėgų užuomazgos.

Vienos pirmųjų didesnio masto kautynių su raudonarmiečiais įvyko 1919 m. vasario 7–10 d. Šis susirėmimas mums žinomas kaip Kėdainių–Šėtos kautynės, kurių 105-erių metų sukaktį šiandien ir minime. Detalizuotai perteikti šį ar bet kurį kitą svarbiausią Lietuvos Nepriklausomybės kovų mūšį neišsiplečiant iki stambios apimties straipsnio gana sudėtinga, todėl pažvelkime į svarbiausias šios sukakties gaidas.

Nelaukdama, kol Lietuvos kariuomenė įgaus bent kiek aiškesnius kontūrus, Raudonoji armija iki 1919 m. sausio pabaigos užėmė apie du trečdalius Lietuvos teritorijos. Vilnius užimtas dar sausio 5 d. Sekantis ir galutinai dar nei pirmųjų nepriklausomybės metinių nesulaukusią Lietuvą pribaigti turėjęs žingsnis – Kauno užėmimas. Šis kontrolinis smūgis turėjo būti atliktas iš šiaurės ir pietų pusių. Kauno praradimo kritinį momentą suprato ir pati Lietuva, todėl ryžtasi bolševikų pajėgas sulaikyti dar nepasiekusias laikinosios sostinės.

Iš Panevėžio atsitraukęs ir kelionės metu išaugęs savanorių būrys Kėdainiuose susijungė su ten veikusiu savanorių būriu. Nepaisant šios lietuviškų dalinių sintezės, bendros Kėdainių gynybos pajėgos buvo ne tik maždaug penkis kartus mažesnės nei bolševikų, bet ir menkai aprūpintos. Nieko nuostabaus, kad pirmieji susidūrimai privertė lietuvius trauktis atgal. Vasario 7 d. apibus vieškelio Kėdainiai–Šėta drąsūs lietuvių savanoriai, nepaisant smarkios bolševikų artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies, niekaip neleido pastariesiems prasiveržti.

Vienas svarbiausių šių kautynių įvykių laukė sekančią vasario 8 d., bet išsamiau jį prisiminsime rytoj, minėdami pastarojo sukaktį. Lietuvių kariai bolševikams ne tik neleido užimti Kėdainių miesto, bet su vokiečių pagalba vasario 10 d. užpuolė jų įsitvirtinimo vietą – Šėtą, ir privertė trauktis dar toliau – Ukmergės link.

Šiandien švęskime šią pergalę, nes be jos, nežinia, ar šiandien būtume laisvi. Pirmiausia, tai buvo pirmoji didesnė besikuriančios Lietuvos kariuomenės kova mūšio lauke, neleidusi priešams priartėti prie gyvybiškai svarbaus Kauno ir užgesinti dar tik spragsinčios nepriklausomybės liepsnos. Antra, šių kautynių, nepaisant gąsdinančiai neproporcingų pajėgų ir jų aprūpinimo, pergalinga baigtis sustiprino ir taip gajų tikėjimą kovos prasme, leido lietuvių kariams patikėti savo jėgomis ir taip išgyventi nepaprastai sudėtingą Nepriklausomybės kovų laikotarpį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Kėdainių karo komendantūros kariai, 1919 m. vasario 7 d.