Prieš 105 metus Jiezno kautynėse buvo sustabdyti bolševikai

Vasario 7–10 d. minėjome Kėdainių–Šėtos kautynes. Dabar mums tik džiugiau, kad vieną pergalingą minėjimą keičia kitas, tačiau, tuo pačiu, galime tik stebėtis, kaip besikuriančiai Lietuvos kariuomenei pavyko tokiu intensyvumu kautis su didesniu ir geriau aprūpintu priešu. Vienas kautynes be dienos pertraukos keitė kitos. Taip šiandien minime 105-ąsias Jiezno kautynių metines.

Visų pirma, turime priminti, kad, kaip ir Kėdainių-Šėtos kautynės, taip ir Jiezno, yra žūtbūtinio bolševikų kelio į Kauną užkirtimo palikimas. Šį kartą kelią jiems užkirsti teko iš pietų pusės. Lietuvos karinei vadovybei gavus žinių apie grėsmingų bolševikų planų kryptį ir įvertinus jų stabdymo sudėtingumą ir svarbą, operacijai vadovavimo ėmėsi pats krašto apsaugos viceministras Stasys Zaskevičius. Nenuostabu, kad karinė vadovybė suprato šios operacijos kritiškumą. Norėdami jį suprasti ir mes, atsižvelkime į šią aplinkybę – tuo metu Antrajame pėstininkų pulke buvo apie 1200 kareivių, tačiau šautuvų tik 420. Prisiminkime, kad kovos vyko ir kitose Kauną supančiose vietose. Sudėję šias aplinkybes, matome, kad S. Zaskevičiui iš Antrojo pėstininkų pulko buvo atsiųsta tik 200 karių rinktinė.

Vasario 10 d. prasidėjusias kautynes lydėjo įdomus abipusės išdavystės atvejis. Padalintų lietuvių pajėgų viena grupė, vadovaujama rusų kilmės karininko J. Cetuchino, kuriai įsakyta nešaudyti, buvo nuvesta tiesiai į bolševikų glėbį. Anksčiau susipratusiems pavyko laiku pasitraukti, tačiau kita dalis grupės pateko į nelaisvę. Nors tai ir nenuplauna tokios negarbingos išdavystės šleikštulio ir neatperka prarasto karių skaičiaus, tačiau Jiezno pakraštyje dislokuotai bolševikų kuopai vadovavęs lietuvis karininkas Auglys, nepanoręs kovoti prieš tautiečius, perbėgo lietuvių pusėn. Ir nors pirmos dienos puolimas nebuvo sėkmingas, sekančią dieną lietuvių pajėgos buvo sustiprintos husarų eskadrono būriu, dvejomis vokiečių pėstininkų kuopomis su dvejomis lengvosiomis patrankomis, sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir pionierių skyriumi.

Vasario 13 d., papildomomis pajėgomis sustiprintas ir ūkanotu oru pridengtas naujas lietuvių ir vokiečių puolimas buvo visiškai netikėtas raudonarmiečiams. Vokiečių artilerijos ir kulkosvaidžių ugnimi apšaudomas priešas visiškai pakriko ir skubėjo trauktis iš Jiezno. Ši iškovota pergalė dar labiau sumenkino bolševikų planus užimti nepriklausomai Lietuvos valstybei egzistenciškai svarbų Kauną. Būtent suvokdami šią aplinkybę ir nesėkmės atveju grėsusias pasekmes, šiandien minime be galo svarbias Lietuvos likimui pergalingas Jiezno kautynes.