Kablinis šautuvas
XIV–XV a. šaudant iš sunkių, įtvirtinimų gynybai naudojamų parakinių šaunamųjų ginklų, reikėdavo tvirtos atramos. Kad netrukdytų šūvio atatranka, ją turėdavo pašalinti prie ginklo apačios pritvirtintas ir į apačią stačiai nukreiptas kablys. Šaudymo metu kablys būdavo kabinamas už įtvirtinimų, kitokio statinio arba kovos vežimo krašto, kuris perimdavo šūvio atatranką. Taip atsirado kablinis pabūklėlis (kablinė šaudyklė), o vėliau, pailgėjus vamzdžiui, ir kablinis šautuvas. XV a. pirmajame ketvirtyje rankiniai pabūklai pradėti gaminti ilgesniais nei iki tol vamzdžiais, patogesniais lenktais apsodais, padegimo angos išdėstomos ne vamzdžio viršuje, t. y. taikymo linijoje, o dešiniajame šone, čia pat būdavo pritaisoma ir lentynėlė uždegimo parakui. Ilgainiui ginklas įgijo šautuvo pavidalą. Vokiškas kablinio pabūklėlio, vėliau ir šautuvo pavadinimas Hakenbüchse bei jo įtakoje atsiradęs slaviškas hakovnica yra kilę iš to paties žodžio hak, t. y. kablys. Ankstyvieji ir vėlyvieji šio ginklo variantai buvo daugiausia naudojami įtvirtinimams ginti, bet buvo skirtų naudoti ir atvirame lauke. Ginklui panaudoti kartais prireikdavo dviejų ar daugiau žmonių. Atvirame lauke kablinis pabūklėlis, vėliau šautuvas būdavo statomas ant skydo, kitokio stovo arba ant gurguolės vežimo borto. Ginklas būdavo užtaisomas per laibgalį: į vamzdį suberiamas parakas ir įleidžiama švininė arba geležinė kulka. Nukreiptą į taikinį ginklą šaulys laikydavo jo galą suspaudęs po pažastimi, kitais atvejais įrėmęs į petį ar krūtinę, kartais atrėmęs į žemę arba kitą tvirtą atramą. Paraką šaulys arba jo pagalbininkas padegdavo per nedidelę vamzdyje esančią angą, palietęs rankoje laikomu smilkstančiu dagčiu arba įkaitintu virbu. Sunkūs, didelio kalibro tvirtoviniai šautuvai turėdavo kablius ir XVI–XVII a.
Bendras ilgis – 1256 mm, vamzdžio ilgis – 719 mm, kablio ilgis – 84 mm
Kablio storis – 7 mm
Ginklo masė – 6,20 kg
Kalibras – 20 mm
Pagaminimo data – XV a. pabaiga–XVI a. pradžia