Šventas Jurgis Vytauto Didžiojo karo muziejaus skulptūros ir tapybos darbuose

Šv. Jurgis – vienas žinomiausių ir labiausiai garbinamų katalikų ir stačiatikių šventųjų. Anot šaltinių, jis gimė iš Kapadokijos kilusių graikų krikščionių šeimoje Lodo mieste, Palestinoje. Šv. Jurgis – ir vienas karingiausių šventųjų. Teigiama, kad jis tarnavo romėnų kariuomenėje ir buvo labai vertinamas už jėgą ir drąsą, tad imperatoriaus Diakletiano pakeltas į tribūnus. Pasakojama, kad vėliau imperatoriui pradėjus persekioti kariuomenėje tarnaujančius krikščionis, šv. Jurgis neišsižadėjo savo tikėjimo. Karys skleidė krikščionių tikėjimą net suimtas, todėl po ilgų kankinimų 303 m. balandžio 23 d. jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Ilgainiui Vakarų ir Rytų bažnyčiose išpopuliarėjo pasakojimas apie šv. Jurgio žygdarbį. Karžygio perdurtas slibinas buvo suvokiamas kaip gėrio pergalė prieš blogį, kartu ir perėjimo iš stabmeldystės į krikščionybę įprasminimas. Būdamas vienas žymiausių krikščionių karžygių, šv. Jurgis laikomas kareivių, riterių, ginklininkų, daugelio miestų ir valstybių globėju ir užtarėju. Vakarų bažnyčios ikonografijoje šv. Jurgis buvo vaizduojamas raitas arba pėsčias, vilkintis šarvus, dažnai su šalmu, laikantis skydą, ginkluotas ietimi ir kalaviju. Viduramžiais, Renesanso ir Baroko epochose sukurti šv. Jurgio atvaizdai dažnai puikiai atspindi tuometes karybos realijas. Kompoziciją kartais papildydavo surišta, dažniausiai besimeldžianti karalaitė.  Rytų bažnyčios dailėje Šv. Jurgis primena vėlyvosios Romos imperijos karį, vėliau turi visus Bizantijos imperijos kariuomenės ginkluotės ir aprangos atributus. Bizantiškojoje tradicijoje šventasis vaizduojamas raitas, sėdintis ant balto, o kartais ir juodo stambaus žirgo, arba kuriamas jo portretinis paveikslas. Jis kone niekada nedėvi šalmo, tačiau, kaip įprasta Rytų bažnyčios dailei, jo galvą visada supa aureolė. Šventasis vilki raudoną apsiaustą.
Katalikiškoje Lietuvoje, nuo seno palaikiusioje ryšius su stačiatikių kraštais, aptinkama ne tik lotyniškoji, bet ir bizantiškoji šventojo vaizdavimo tradicija. Tačiau formavosi ir savitas liaudies skulptūrų stilius. Tai lėmė išskirtinis šv. Jurgio populiarumas. Jurginių papročiai parodo, kad kaimo žmonės priskyrė šventajam gyvulių bandų, ypač arklių, globėjo, taip pat plėšrių žvėrių (vilkų, meškų, lapių) valdovo funkcijas. Lietuvoje, kur šv. Jurgis laikomas antruoju (po šv. Kazimiero) globėju, kovos su slibinu siužetas paplito vadinamųjų dievdirbių kūryboje.

Populiarų siužetą atkartojančiuose lietuvių liaudies dailės kūriniuose tradicinis šv. Jurgis vaizduojamas su šarvais ir raudonu apsiaustu, jojantis ant žirgo ir smeigiantis ilgą ietį į slibiną, besiraitantį po žirgo kojomis. Neretai liaudies meistrai, rinkdamiesi legendos vizualizaciją, į kūrinius įpindavo etninius ir tautinius motyvus. Parodoje pateikiami molbertinės tapybos ir skulptūros dirbiniai sukurti XVIII–XX a. pirmojoje pusėje. Darbų autoriai nežinomi. Vytauto Didžiojo karo muziejaus dailės kūriniuose, vaizduojančiuose šv. Jurgį, aptinkame lietuvių tautodailėje pasitaikančius vaizdavimo motyvus. Skulptūros kūriniuose šventasis vaizduojamas ne viena, o abiem rankomis laikantis ietį. Žirgas vaizduojamas ne tik stovintis piestu virš slibino, bet ir ant slibino nugaros. Krikščioniškojoje ikonografijoje šv. Jurgis ne tik smeigia ietimi, bet ir užsimojęs kalaviju, o čia, kaip ir kitur lietuvių liaudies mene, jis visuomet smeigia ietimi pabaisai į nasrus. Stokoja ir baltos vėliavos su raudonu kryžiumi. Liaudies mene kryžius buvo raižomas arba tapomas ant šventojo apsiausto, mažas kryželis kartais išdrožiamas ir ant ieties galo arba raitelio krūtinės. Vėlesniuose, jau XX a. darbuose išryškinama aliuzija į Lietuvos Respublikos herbą Vytį. Daugelyje apvaliosios skulptūros kūrinių ryškūs etniniai simboliai. Žirgo balno geometriniai raštai ir abstrakčios formos šventojo aprangos detalės. Tuo metu tapyboje matome šventojo vaizdinį, artimą vakarietiškai vaizdavimo tradicijai. Parodai pateiktame paveiksle šventasis parodomas kaip antikos laikų karys, vilkintis tai epochai būdingą aprangą su raudonu apsiaustu, helenistinį šalmą, žvyninius šarvus, smeigiantis slibinui į nasrus abiem rankomis laikoma riteriška ietimi. Kūrinyje juntamą dinamiką atskleidžia besibaidančio žirgo figūra, įtampą – raitelio ir slibino dvikova. Ypatingą vaizduojamo personažo sakralumą pabrėžia ikona su šv. Jurgio atvaizdu. Kūrinyje atsispindi tradicinis Rytų bažnyčios dailėje vyravęs vaizdinys. Raitelio figūra vaizduojama kiek sustingusi, veidas pasuktas ¾ kampu, raitelis ietimi smeigia slibinui tiesiai į nasrus. Šventojo galvą puošia aureolė. Ikona buvo nešiojama krikščionių ortodoksų ant kaklo kaip amuletas.

Parodoje karių globėjo ir karžygio Šv. Jurgio vaizdiniai perkelia karo suvokimą į simbolinius ir dvasinius tūrius. Su šiuo krikščioniško pasaulio personažu kurti dailės kūriniai ieško pateisinimų agresijai, kurią sukelia amžinas susipriešinimas ne tik su aplinka, bet ir su pačiu savimi.

Virtualią parodą rasite: https://bit.ly/2AE7iTn