Taikioji ir karingoji Azija

Vaizdinguose Kinijos, Japonijos ir Indijos menininkų kūriniuose matome kasdienius darbus atliekančius paprastus žmones, svarbius reikalus sprendžiančius ar damų ir dvariškių apsuptyje besiilsinčius arba medžiojančius kilminguosius. Kituose kūriniuose jie apsiginklavę, pėsti ar raiti stoja į mūšį, vildamiesi pasiekti pergalę ir taiką. Iki mūsų dienų išliko įvairūs tų žmonių sukurti ir naudoti daiktai. Vieni svarbiausių ir įdomiausių iš šių daiktų yra ginklai, kurių savo rinkiniuose turi ir Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kai kurie iš parodoje pateikiamų XVI–XIX a. ginklų yra įsigyti pastaraisiais metais, todėl visuomenei pristatomi pirmą kartą. Pažvelgę į juos matome ne vien kovos ir medžioklės įrankius, bet ir nagingų meistrų sukurtus meno kūrinius. Šie iš skirtingų Azijos kraštų kilę ginklai puikiai atskleidžia juos naudojusių tautų karybos ypatumus, tradicijas ir meninį skonį.

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Rytų Azijoje įsikūrusi šalis pakeitė ir daug ko išmokė į ją įžengusius užkariautojus, tačiau ir pati perėmė jų atsineštas naujoves. Mongolai į Kiniją atsigabeno raitelių naudotus lenktus kardus, kurie tapo pavyzdžiu kinų kardams, pakeitusiems iki tol jų turėtus tiesius kalavijus. Valdant mandžiūrams atsirado ir paplito poriniai kardai tiesiomis geležtėmis. Mūšyje jie naudoti tuo pačiu metu, dešinėje rankoje laikant vieną kardą, kairėje – kitą. Kai kuriuose šalies regionuose iki pat XIX a. buvo plačiai naudojami itin senos konstrukcijos šaltieji ir šaunamieji ginklai. Kinijai šiuo metu priklausančio Tibeto gyventojai iki pat XIX a. buvo ginkluoti dviašmeniais kalavijais patangais ir dagtiniais šautuvais medomis, kurių apačioje pritvirtinta dviejų kojelių atrama, padėdavo šauliui geriau nusitaikyti.

XII–XIV a. Japonijos vidaus karuose tarp atskiras žemes valdančių klanų iškilo ir suklestėjo samurajų luomas. Visame pasaulyje šiuos karius išgarsino pasakojimai apie jų garbingumą, ištvermę, kantrybę, kautynėse parodytą drąsą ir profesionalumą. XIV–XVI a. samurajai tapo kariais-menininkais. Privaloma jų parengimo dalis – arbatos gėrimo ceremonija ir ikebanos (gėlių puokščių sudarymo) menas – turėjo suteikti kariams subtilumo, savitvardos ir ramybės. Į karą išvykstantys samurajai apsivilkdavo lakuotus šarvus ir šalmus, apsiginkluodavo kardais, lankais ir strėlėmis, ietimis ir naginatomis. Labiausiai pagarsėjusį samurajų kardų komplektą sudarė tipinis kardas katana ir trumpasis kardas vakizašis. Pirmasis skirtas kautis atvirame lauke, antrasis – patalpose, taip pat naudotas nukirsdinti priešus arba atlikti ritualinę savižudybę – sepuku (harakiri). Samurajaus kardo gamyba kalviui buvo dvasinis kelias. Toks ginklas būdavo suasmeninamas, naudojamas ir prižiūrimas laikantis griežtų taisyklių.

1543 m. Tanegašimos saloje išsilaipinę portugalai, atgabeno ir į Japoniją rankinius šaunamuosius ginklus arkebuzas, kurioms prigijo salos pavadinimas – tanegašima. Tokius ginklus pradėta gaminti ir pačioje Tekančios saulės šalyje, kurioje juos daugiausia naudojo samurajams talkinę nekilmingi pėstininkai ašigaru. Izoliacionizmo laikotarpiu (1631–1854) šalis gyveno sąlyginėje taikoje, todėl ankstesnio vaidmens jau nebevaidinantis samurajų luomas palaipsniui nusmuko. XIX a. antrojoje pusėje Japonijos vadovybė pradėjo kurti vakarietiško pavyzdžio kariuomenę, numalšino naujovėms pasipriešinusių samurajų sukilimą ir atėmė iš jų privilegijas. Ilgainiui samurajų kardai ir šarvai tapo daugelio pasaulio kolekcijų puošmena.

Neramius karų laikus viduramžiais išgyveno ir Pietų Azijoje įsikūrusi Indija. Paradoksalu, tačiau tuo pačiu metu Indija išgyveno ir kultūrinį pakilimą. Šiaurinėje krašto dalyje indų ir musulmonų kultūrų samplaika sukūrė savitą architektūrą, muziką, literatūrą ir aprangą. XVI a. pirmojoje pusėje Vidurio Azijos tiurkų valdovas Babūras Timūridas įkūrė Mogolų imperiją, kuri egzistavo kelis šimtmečius, apėmė šiaurės Indiją ir Afganistaną. Nenukariauta pietų Indija buvo valdoma induistų dinastijos. XIX a. visa Indija tapo Didžiosios Britanijos kolonija.

Karų nuolat apimto Indostano pusiasalio ginklakaliai gamino labai įvairius šaltuosius ginklus. Geležtės dažnai būdavo įvežtinės. Indijos kariai ginklavosi kardais – talvarais, šamširais, ir kalavijais – khandomis, patomis. Patyrusio radžputų raitelio rankose khanda (kalavijas plačia ir masyvia geležte) buvo priešams baimę keliantis ginklas. Vienas plačiausiai indų naudojamų kardų buvo talvaras, kurio kilmė siejama su musulmonų tiurkų įtaka. Buvo gaminami puošnūs auksuoti, emaliuoti, brangakmeniais inkrustuoti talvarai, kuriuos naudojo Indijos kilmingieji, ir nedekoruoti paprastiems pėstininkams skirti ginklai. Viduramžiais geležtes indų talvarams gamindavo nagingi Persijos ir Damasko meistrai, o nuo XVI a., neturint galimybių jas įsivežti – patys indų ginklakaliai. Tarvaro geležtė buvo efektyvi ir kertant, ir duriant. XVI–XVII a. paplito artilerijos pabūklai ir rankiniai šaunamieji ginklai, kaip indų dagtinė muškieta toradaras.

Virtualią parodą rasite: https://bit.ly/2VFEwus