Lietuvos karininkų ramovė

Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimas prasidėjo nuožmia kova už teisę likti laisviems ir nepriklausomiems. Visos jėgos, laikas ir ištekliai buvo skirti pasiekti šį tikslą, išsaugoti savo svajas. Trūkstant krašto gynybai būtiniausių sąlygų, kalbėti apie karių ir akivaizdžiai trūkstamų karininkų laisvą laiką gana beprasmiška. Jo paprasčiausiai nebuvo. Nieko keisto, kad 1919 m. liepos 23 d. įsteigtas Kauno įgulos karių klubas gana greitai nustojo veikti, neįtraukdamas platesnio bendraminčių rato ir nesuorganizuodamas patrauklių užsiėmimų. Žvelgdami iš istorinės perspektyvos, matome, kad sėkmingam karininkų susibūrimui ir plėtojamai kultūrinei veiklai reikėjo bent dviejų esminių aplinkybių: taikos meto bei patyrusio ir organizuoto iniciatoriaus.

Šios sąlygos susiklosto vis labiau slopstant Nepriklausomybės kovų aidams. Kariuomenei pasiekus didžių pergalių ir apgynus Lietuvos ryžtingą pareiškimą būti nepriklausomiems, beliko aktyvaus iniciatoriaus sąlygos išpildymas. Kas kitas tiktų šiam vaidmeniui, jei ne žmogus, kurį dėl įvairių nuveiktų darbų drąsiai galėtume vadinti „žmogumi orkestru“. Sanitarijos puskarininkių mokyklos, Aukštųjų karo sanitarijos kursų organizatorius, vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos, Karo invalidams šelpti komiteto organizatorių. Su malonumu turime paminėti ir mūsų muziejaus įkūrimo nuopelnus. Prie karinės, visuomeninės, muziejinės veiklos pridėkime aktyvų archeologijos puoselėjimą. Be abejo, kad kalbame apie brigados generolą Vladą Nagių-Nagevičių. 1922 m. lapkričio 19 d. jo iniciatyva įsteigtas Kauno įgulos karininkų klubas. Skirtingai nei 1919 m. bandymu steigti tokio pobūdžio klubą, šįkart, vadovaujant patyrusiam organizatoriui, jau netrukus, gruodžio 7 d., Kauno įgula besiribojęs klubas paverstas visos Lietuvos karininkų ir karo valdininkų klubu.

Kol kas tekste dar neradote paminėto žodžio ramovė. Taip yra ne dėl teksto autoriaus negebėjimo įterpti šį terminą. Taip yra todėl, kad aptariamuoju laikotarpiu karininkų klubas dar nebuvo „pakrikštytas“ šiuo vardu. Jeigu retoriškai kėlėme klausimą, kas kitas, jei ne V. Nagius-Nagevičius imsis organizuoti sėkmingą karininkų klubą, tai kas, Jūsų manymu, imsis sugalvoti šiam klubui tinkamą ir įsimintiną terminą, kuriuo jis galėtų vadintis. Esame tikri, kad pagalvojote apie lietuvių kalbos normintoją, kurio atvaizdas puošė 5 litus. Be abejo, kalbame apie profesorių Joną Jablonskį, kurio siūlymu, 1924 m. balandžio 30 d. karininkų klubas pavadintas Karininkų ramove. Giliau panagrinėjus terminologijos problemą kariuomenės gyvenime, pastebime nemenką karininkų įskiepytą įtaką. Kaip žinome, karininkų trūkumą daugiausiai dengė iš carinės Rusijos kariuomenės grįžtantieji lietuviai karininkai. Atsinešdami skirtingų karų, tarp jų ir tuo metu Didžiuoju vadinto Pirmojo pasaulinio, patirtis, karininkai tuo pačiu atsinešė ir tarnautoje kariuomenėje įgytas žinias, statutus, terminus. Paprasčiausiu pavyzdžiu galime paminėti įprotį husarus, dėl rusų kalboje nerašomos h raidės, vadinti gusarais. Galima paminėti ir sudėtingesnių pavyzdžių, rastų Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spaudoje: „Vienoj provincijos dalių sargybų vedėjai dar tebebuvo kai kurių asmenų vadinami rusiškai „razvodiaščiais““; „Ar seni tie laikai, kada ir mūsų tauta vertėsi tokiais žodžiais, kaip šimelius, pulemiotas, vzvodnas komandyras, okopas, fetfebelis, karaulas ir panašiomis rusybėmis ar pusiau rusybėmis, ėjusiomis iš rytų […]“. Dar ir šiandien, praėjus daugiau nei 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo ir išsivadavimo iš sovietinės nelaisvės ir niūrumo, savo kalboje vis dar neišvengiame rusiškos kilmės terminų, tad nieko keisto, kad daugiau nei 100 metų vilkus carinės Rusijos imperijos primestą jungą, pasitaikė gausios rusiškos terminologijos. Tačiau, daugiausiai kultūriniais tikslais steigiamam klubui buvo privalu rasti lietuvybe dvelkiantį pavadinimą. Štai taip ir buvo atsigręžta į profesorių J. Jablonskį ir į baltų genčių istoriją: „Gen. ltn. Nagevičius pastebėjo, kad jau 1924 m. Ramovės vadovybė susirūpino parinkti šiai karininkų korporacijai, tuo laiku vadintai Karininkų Klubu, vardą, kurs geriau charakterizuotų jos dvasinę struktūrą. Pasitarus su a. a. prof. Jablonskiu, nusistatyta duoti mūsų senovės šventosios įstaigos Romuvos, Ramovės vardą […] tuo būdu VI amžiuje Vaidevučio ir Brutenio įsteigtoji Ramovė, padėjusi valstybei, šeimai ir teokratijai pirmuosius pamatus, daug amžių praslinkus davė atžalą atgimusioje Lietuvoje.“

Šiandien, minėdami Karininkų ramovės „krikštą“ lietuvišku vardu, tuo pačiu puoselėjame ir grožimės mūsų gimtosios kalbos išraiškingumu, skambesiu ir žavesiu.