Žydų gelbėtojos Stefanijos Ladigienės šviesa

Kovo 15 d. minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1600 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2021 m. duomenimis, 921 asmenys iš jų  Jad Vašem muziejaus yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.

Greičiausiai daugelis estate girdėję Vilniaus geto žydų gelbėtojos Onos Šimaitės istoriją. Ši moteris Kovo 15-oji kaip Lietuvos žydų gelbėtojų diena parinkta prisimenant Vilniaus geto žydų gelbėtoją Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 dieną ji tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, O. Šimaitė tapo Vilniaus geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes.

Mes dažnai pasakojame apie didvyriškus žmonių poelgius ir pasiaukojimą. Neseniai pasakojome apie XIX a. sukilimuose dalyvavusias moteris.

Šiandien norėtume papasakoti apie žydus nuo Holokausto gelbėjusią Stefaniją Ladigienę, sovietų okupantų 1941 m. sušaudyto Lietuvos karininko Kazio Ladigos našlę.

1944 m. pavasarį, nepaisydama rizikos, grėsusios nacistinės Vokietijos okupacijos metu, priglaudė savo namuose, slapstė ir išgelbėjo iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę, ji Stefanijos Ladigienės namuose Vilniuje, erdviame bute Trakų gatvėje, gyveno iki globėjos arešto antrosios sovietinės okupacijos metu.

Vėliau profesorė Irena Veisaitė interviu apie gelbėtojų šeimą pasakojo: “Kai mane priglaudė amžinąjį atilsį šviesaus atminimo Stefanija Ladygienė, mano antroji motina, ji mane nakčiai palaimino – uždėjo kryželį ir pabučiavo. Aš tada nepaprastai smarkiai apsiverkiau. Aš jai pasakiau: ar jums nešlykštu pabučiuoti žydę? Tada ir ji apsiverkė, mes iškalbėjome iki keturių ryto. Nuo tos dienos laikiau ją antra savo motina.”

Nors ši mergaitė pas Stefaniją Ladygienę gyveno tik porą metų, visą gyvenimą ji Stefanija vadino „mamyte“, užpildžiusia jos sielą netekus artimųjų. Jos rūpesčiu Stefanijai po mirties buvo suteiktas Pasaulio teisuolės vardas.

Apie savo gelbėjojus Irena Veisaitė pasakojo: “[…] Ladygų šeima. Jie rizikavo savo gyvybe. Nebuvo taip: aš turiu daug pinigų ir daviau tau dešimt centų ar dešimt eurų. Ladygienė turėjo šešis vaikus. Jie būtų patekę į vieną duobę su manimi, jeigu ją būtų pagavę. Aš niekada nepajutau, kad ji bijo. Aš pas ją gyvenau ir netgi dirbau, nebuvau pasislėpusi.”

Antroji sovietinė okupacija Stefanijai Ladigienei atnešė dar daugiau sukrėtimų ir išbandymų. 1946 m. kovo 14 d. ji buvo suimta ir nuteista 10 metų kalėjimo. Kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau buvo ištremta į Pečioros ir Taišeto lagerius. Lukiškėse ji kalėjo su kitomis lietuvėmis, dažnai buvusiomis partizanėmis ir partizanų ryšininkėmis. Ji kameros draugėmis rūpinosi, guodė jas, ramino.

Paleista į laisvę, į Lietuvą Stefanija grįžo 1957 m., apsigyveno dukters Marijos šeimoje. Mirė 1967 m. Vilniuje, palaidota Saltoniškių kapinėse.