2025-06-10
2025 m. birželio mėnesio tema: apkasai ir barikados (I dalis)
Karius eilėmis guldančio kulkosvaidžio išradimas ir ištobulėjusios artilerijos šrapnelio sviediniai vertė besiginančius karius ieškoti tinkamos priedangos. Pirmasis pasaulinis karas ryškiai atspindi šiuos karybos pokyčius, todėl drąsiai šį konfliktą galime vadinti tranšėjų karu.
Karui užsitęsus žymiai ilgiau, nei pradžioje buvo tikimasi, ir nusistovėjus ilgiems frontams, kariams teko taikytis prie gyvenimo tranšėjose sąlygų. Visų pirma, tranšėjos didino saugumą, bet jo neužtikrino. Taiklus artilerijos šūvis galėjo sugriauti kai kurias apkasų tinklo dalis ir palaidoti tuo metu ten esančius karius. Todėl tranšėjos driekėsi ne tiesia linija, o vingiavo laužytais kampais. Pavojus apkasuose grėsė nuolatos: per aukštai iškišta kario galva buvo laimikis budinčiam priešo šauliui. O kur dar nekviesti nuolatiniai tranšėjų gyventojai – žiurkės, utėlės, musės.
Užbaigti, atrodo, visiškai tranšėjose įstrigusį karą, galėjo tik jėgų balansą keičianti – kaip dažniausia karuose nutinka – karinė naujovė. Šįkart reikėjo jėgos, kuri gebėtų kiaurai pereiti tranšėjas ir jas dengiančias spygliuotas vielas. Matydamas beveik nekintančias kariuomenių pozicijas ir sparčiai augantį žuvusiųjų skaičių, tuo metu Jungtinės Karalystės admiralitete dirbęs Vinstonas Čerčilis (1874–1965) kalba apie transporto priemones, kurios būtų „judantys kulkosvaidžių kupolai, kartu ir vielų užtvarų griovikai“, galintys „pervažiuoti per visas įprastines kliūtis, griovius, brustverus arba apkasus“. Štai jums ir tankas!
Ilgas ir įtemptas Pirmasis pasaulinis karas dideles kariuomenes sugrūdo į ankštas tranšėjas. Nusistovėjusias fronto linijas žymėjo vieni nuo kitų siauru ruožu, vadinamu „niekieno žeme“, atskirti priešingų kariuomenių apkasai. Nusitęsė ne tik pats karas, bet ir ilgos apkasų linijos. Gausiais posūkiais vingiuojantis apkasų tinklas dar labiau vagojo ir taip negailestingos artilerijos jėgos suniokotą kraštovaizdį. Nepasimesti sudėtingame šių kelių raizginyje ir kritiniu momentu laiku perduoti reikalingas žinias ar įsakymus reikėjo veiksmingos sistemos. Taip tam tikri apkasų ruožai, tarsi gatvės, gavo savo pavadinimus ir padėjo orientuotis bei nepaklysti besiblaškantiems kariams. Tokių „gatvių“ sankirtos, galiausiai, sukūrė savotišką apkasų miesto vaizdinį.
Pirmojo pasaulinio karo mūšiai virė ir Lietuvos teritorijoje. Nors čia kovėsi carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos armijos, jau labai greitai, būtent po šio karo, sugriovusio „tautas kalinusias“ imperijas, į lemtingas kovas stojo ir atkurta Lietuvos kariuomenė. Praūžęs pasaulinis karas atnešė vargą ir skurdą, tačiau bent jau po jo palikęs gausus apkasų tinklas Lietuvai pagelbėjo audringose Nepriklausomybės kovose. Štai ir šių kovų dalyvis, inžinierius majoras Bronius Vincas Aleksis (Aleksandravičius) (1901–1992) „Kario“ žurnale prisimena kovose prieš bolševikus pravertusį „apkasų miestą“: „Mes užimame didž. karo vokiečių apkasus, o tie apkasai tai savotiškas miestas; grioviai sukinėjasi įvairiomis kryptimis ir susikerta įvairiais kampais; gilumas – 2–3 m., nenorint paklysti, reik žiūrėti atskirų griovių vardų, kurie iškabinėti ant kampų panašiai, kaip gatvėse.“
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.
Plačiau apie Lietuvos karo inžineriją – parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
