2026 m. kovo mėnesio tema – Palangos ir Šventosios prijungimas prie Lietuvos 1921 m. (I dalis)

Dažnai pabrėžiame Klaipėdos operacijos svarbą Lietuvos istorijai. Juk Klaipėdos kraštas ir uostas atvėrė langą į Vakarų pasaulį, sparčiai stiprino nustekentos šalies ekonomiką. Tačiau dar anksčiau nei lemtingieji 1923 m., Lietuva nerimavo dėl grėsmės likti visai be jūros. Mūsų tautos taip mylimos Palanga ir Šventoji nepriklauso Klaipėdos kraštui, tad po Pirmojo pasaulinio karo turėjo likti mūsų pajūriu. Besikeičiančiame Europos žemėlapyje ne viskas buvo taip aišku kaip šiandien. Ir net šiandien tokie glaudūs ir draugiški santykiai su sesute Latvija tuo metu išgyveno nelengvus iššūkius.

Gal tai ir neturi stebinti. Tarp kaimynų dažnai pasitaiko kivirčų – kai kurie net virsta ilgalaike nesantaika. Nuolatinė rakštis, trukdanti draugiškam būviui – teritorijos dalybos. Ar tai būtų kiemo kampas, ar valstybinė siena – nė viena pusė nelinkusi užleisti jai taip reikalingo turto. Taip nutiko ir Palangos bei Šventosios atveju, kai iš nelaisvės pančių išsivadavusios dvi Baltijos šalys rado savų argumentų gviešiantis šio ruožo.

Istorinė priklausomybė visada iškrenta kaip galingas koziris šioje partijoje. Dar po 1422 m. sudarytos Melno taikos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino, Lietuvai liko nedidelis Baltijos pajūrio ruožas būtent su Palanga ir Šventąja. Beveik lygiai 500 metų senumo sutartis kaip ir turėjo nusverti svarstykles lietuvių naudai, bet kortas sumaišė carinės Rusijos įvykdyta okupacija ir daugiau nei vienas amžius, tūnotas imperijoje. Intensyvius ryšius su prūsais palaikę Kuršo kunigaikštystės dvarininkai, siekdami atsikratyti papildomų muitų, siekė tiesioginės savo gubernijos sienos su Prūsija. 1819 m. caras patenkino jų prašymą ir Vilniaus gubernijai priklausiusį Palangos valsčių perleido Kuršo gubernijai. Šis pokytis po carinės Rusijos griūties pasitarnavo ir naujai susikūrusiai Latvijos respublikai.

Skirtingai nei Lietuva, nepriklausomybę skelbusi Latvija jau tiksliai žinojo, kur driekiasi valstybinė siena. Lietuvos vyriausybė delsė dėl Klaipėdos krašto, kurio likimo tuo metu dar niekas nežinojo. O štai latvių sprendimas buvo labai paprastas – Kuršo gubernijos pietinė siena tampa jų valstybės siena su pietine kaimyne. Tai reiškia, kad Palangos ir Šventosios pajūrio ruožas lieka latviams, Klaipėdos kraštą kol kas administruoja Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos, o Lietuva lieka visiška sausumos valstybe. Toks scenarijus kardinaliai keistų net dabartines mūsų vasaras, o ką jau kalbėti apie valstybinį gyvenimą… Lietuvos, be abejo, tai netenkino.

Ginčytinos teritorijos gyventojų daugumą sudarė lietuviai, tad kodėl gi nepaskelbus plebiscito ir neatsižvelgus į piliečių norą? O štai čia atsiskleidžia geopolitikos sudėtingumas ir grožis. Tokiu plebiscitu būtų sukuriamas precedentas, kuriuo galėtų pasinaudoti lenkai Vilniaus krašto klausimu. Šiame tautiškai gana margame krašte Lietuva jau nebuvo tokia užtikrinta dėl sėkmingų tokio balsavimo rezultatų. Vadinasi, plebiscitas dėl Palangos ir Šventosios nėra tinkamas pasirinkimas. Jo nenorėjo ir latviai.

Šalių atstovams nepavyksta susitarti nei Paryžiuje (1919 m.), nei Jelgavoje ar Kaune (abi derybos 1920 m.), tad ką daryti toliau? Priėjus aklavietę, nuspręsta, kad reikia nešališkos trečiosios jėgos, kurios nuosprendžiui bus neginčijamai paklūstama. Ir štai čia į pagalbą atėjo škotų zoologas su viena garsiausių pavardžių televizijos istorijoje. Apie jį ir jo priimtą sprendimą pakalbėsime kitoje „Mėnesio temos“ dalyje.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.