Sunkvežimis „Magirus-Deutz 250D25AS“

Raudonas ženklas atkartoja ne Eifelio bokštą, o 1377-1890 m. statytą Ulmo (Vokietija) katedrą. Aukščiausią pasaulyje bažnyčią, besistiebiančią į 161,5 m. aukštį.

Iš Ulmo yra kilęs ugniagesys, išradėjas ir verslininkas Conrad Dietrich Magirus (1824-1895). Labiausiai išgarsėjęs tuo, jog išrado mobilias, o vėliau dar ir pasukamas ugniagesių kopėčias. Po išradėjo mirties istorijoje išliko išradimai ir ugniagesių technika prekiavusi kompanija. Sūnums perėmus valdymą, kompanija 1911 m. pavadinta „C. D. Magirus AG“, o dar vėliau – „Magirus-Deutz“.

Pradėjusi nuo ugniagesių transporto gamybos 1866 m., po pusės amžiaus kompanija jau gamino ir autobusus, ir sunkvežimius.
„Magirus“ gaminiai garsėjo ne tik inovacijomis, bet ir kokybe ir patikimumu. Nepaisant tamsių istorijos puslapių Vokietiją valdant naciams, XX a. „Magirus“ tapo ugniagesių technikos standartu ir kokybės ženklu.

1975 m. kompaniją įsigijo žinoma italų gamintoja „Iveco“. Kurį laiką sunkvežimiai buvo vadinami dvigubu „Iveco-Magirus“ pavadinimu, tačiau po keliolikos metų liko tik „Iveco“. „Magirus“ išnyko kaip automobilių gamintojos prekės ženklas, tačiau niekur nedingo ugniagesių technologijos.

Štai kodėl tiek daug Lietuvos ugniagesių važinėja „Iveco“ sunkvežimiais.

Atkurta Lietuvos kariuomenė taip pat turėjo įvairių modifikacijų „Magirus“ sunkvežimių. Karo technikos ekspozicijos lankytojai gali pamatyti Zoknių oro uosto ugniagesių mašiną, logistų ir artileristų naudotus „Magirus“, mažesnius „Iveco-Magirus“ sunkvežimius, o taip pat – šį kraną, kurį taip pat buvo galima naudoti kaip evakuatorių

1968 m. gamintas „Magirus-Deutz 250D25AS“ strėle galėjo iškelti iki dešimties tonų svorio. Keliamoji galia šių dienų standartais nėra įspūdinga, bet pakako pakrauti į fregatas „Aukštaitį“ ir „Žemaitį“ gilumines bombas, raketas, kitą amuniciją ir įvairius krovinius. Sunkvežimį Karinės jūrų pajėgos naudojo 1997-2004 m.