Maži, bet pavojingi
Birželio 13 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta vienos vitrinos paroda „Maži, bet pavojingi“. Parodoje galima susipažinti su mažos konstrukcijos pistoletais ir revolveriais, naudojamais ne tik savigynai, bet matomais ir kino filmuose bei žinomais visame pasaulyje garsiausiose žmogžudystėse.
„Parodoje pristatomi ginklai yra skirti savyginai, todėl jų pagrindinis tikslas ir yra sustabdyti priešininką, o ne jį nužudyti. Vis dėlto, tokiais ginklais disponavo ir užpuolikai, o bene geriausiai žinomas faktas, kada tokio tipo ginklas buvo panaudotas – JAV prezidento Abraomo Linkolno nužudymas 1865 m. balandžio 14 d. Filadelfijos Deringerio kišeniniu pistoletu. Manau, kad ši paroda sudomins lankytojus ne tik išskirtinai mažu ginklų dydžiu, kurie aiškiai išsiskiria iš kitų muziejuje pristatomų šaunamųjų ginklų, bet ir supažindins su jų vystymosi ir panaudojimo istorija“, teigė parodos autorius ginklų fondo saugotojas Povilas Barštaitis.
Parodos pavadinimas atspindi esminę ginklų savybę, dėl kurios jie ir yra kuriami. Nedidelė konstrukcija leido tokius revolverius ar pistoletus nešioti paslėptus savigynai, netikėto užpuolimo atveju. Mažuosius šaunamuosius ginklus buvo įprasta nešiotis nuo XVIII a. paskutinio ketvirčio. Tuo laiku jie buvo pradėti gaminti su titnagine spyna, kadangi su ankstesnėmis – dagtine ar ratukine – spynomis gaminti mažus šaunamuosius ginklus dėl įvairių priežasčių buvo neracionalu. Mažuosius, vadinamuosius kišeninius, šaunamuosius ginklus nešiojo civiliai gyventojai. Dėl jų dydžio ir patogumo, mažieji ginklai buvo populiarūs tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, o Didžiojoje Britanijoje buvo net savotiškas elito statuso simbolis. Pastarasis faktas paaiškina ir dažnai šiems ginklams būdingą puošybą. Pistoletai pakeitė špagas – ankstesnius džentelmenų savigynos ginklus.
XVIII–XIX a. ginklus gamino meistrai, dažnai pagal aukštuomenės užsakymus, todėl jie ypač pasižymėjo įvairove, o masinė vieno modelio gamyba nebuvo būdinga. Kišeniniai šaunamieji ginklai, dažniausiai, pasižymėjo nedideliu kalibru, o taiklumo stoką kompensuodavo galimybė atakuoti netikėtai ir iš labai arti. Pradėjus montuoti ant ašies besisukančius būgnelius, išpopuliarėjo ir mažieji revolveriai.
Nešiotis pistoletą su daug vamzdžių nebuvo patogu, nes daugėjant vamzdžių, didėjo ir ginklo svoris, todėl XIX a. viduryje įsigalėjo patobulinti revolveriai. Jie tapo vienais pirmųjų mažųjų ginklų, kurie buvo gaminami specialiai moterims. XX a. pr. amerikiečių ginklų gamybos įmonė „Smith & Wesson“ sukūrė revolverį pavadinimu „Ladysmith“.
Pusiau automatinių šaunamųjų ginklų ir 9 x 17 mm kalibro šovinių sukūrimas XX a. pr. lėmė kišeninių pistoletų populiarumą. Šie išradimai priklauso garsiam ginklų meistrui iš Belgijos – Džonui Brauningui (John Browning). Tuo tarpu 1930 m. sukurtas „Walther PPK“, puikiai pažįstamas iš filmų apie garsųjį slaptąjį agentą Džeimsą Bondą (James Bond). Tokiame filme panaudotas tokios mažos konstrukcijos ginklas neatsitiktinai, o pabrėžiant slaptiesiems agentams puikiai tinkančias kišeninių pistoletų teikiamas galimybes. XX a. II pusėje, pasauliui pasidalinus į Vakarų ir Rytų blokus ir gyvenant Šaltojo karo epochoje, slaptųjų agentų ir šnipų profesijos išgyveno savo aukso amžių, o mažieji pistoletai tapo svarbiu jų įrankiu.
Parodą bus galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje iki rugpjūčio 31 d. Parodos ir teksto autorius Povilas Barštaitis.