Minime Kalantines

Šią dieną, 1972 m. gegužės 14 d., Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!”, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta.

„Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – paskutinis įrašas R. Kalantos užrašų knygelėje, liudijantis tvirtą pasiryžimą pasiaukoti ir prisidėti prie Lietuvos laisvės.

To meto R. Kalantos charakteristikose buvo nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Drastiška pilietinio pasipriešinimo akcija sukėlė jaunimo bruzdėjimą prieš okupantus, virtusį atviru pasipriešinimu. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!“. Šis antisovietinis judėjimas Kaune tuo metu buvo vienas gausiausių visoje Sovietų Sąjungoje.

Į drąsaus lietuvio akciją ir vėlesnius Kalantinių įvykius sovietinė valdžia ir struktūros reagavo bailiai ir pagal visus totalitarizmo vadovėlius: skubiai palaidojo Romą, šmeižė jį kaip psichikos ligonį, užsuko kratų, tardymų, gąsdinimų karuselę, prieš manifestantus metė ne tik milicininkus, bet ir KGB, kariuomenės desantininkus. Buvo suimta per 400 žmonių ir per 40 jų patraukta į baudžiamąją ar administracinę atsakomybę.

Prisiminti pusšimčio metų senumo įvykius, įžiebusius naują Lietuvos laisvės deglą ir įkvėpusius ištisą kartą kovotojų už Lietuvos laisvę, kviečia Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas Leonardas Augustis.

STRAIPSNĮ RASITE PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ.