Prieš 105 metus įvyko pirmoji Lietuvos kariuomenės karių priesaika

Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės svarbiausius pirmuosius žingsnius žyminčios datos, atrodo, tarsi atspindi metų laiko nuotaiką. Pirmąjį įsakymą, skelbusį pradedamą kurti kariuomenę, lydėjo lapkričiui būdinga tamsa ir niūrumas. Nors žinia džiugi ir gyvybiškai svarbi, vis dėlto sunki materiali padėtis, trijų priešiškų jėgų grobuoniškos užmačios, šalyje vyravęs chaosas kėlė abejones ir viltingam žvilgsniui į ateitį trūko šviesos. Tačiau pradėjus ilgėti dienoms, Lietuvą ginantiems kariams teko stoti į pirmuosius mūšius, kurie grūdino kovinę patirtį, sulaikė besiveržiančius priešus ir vis labiau skaidrino išsaugotos laisvės svają. O štai šiandien, žaliuojančios gegužės 11 d., minime dar tvirčiau kariuomenės ryžtą stiprinusios pirmosios karių priesaikos 105-erių metų sukaktį.

Įsibėgėjusio pavasario kaitrėjanti saulė ne tik maitino suvešėjusią gamtą, bet savo šildančiais spinduliais į Kauno Rotušę pirmą kartą sukvietė kariuomenę viešai priesaikai. Nors palaipsniui augančios karinės pajėgos nebuvo stulbinančiai didelės, tačiau, savaime suprantama, viešoje priesaikoje nedalyvavo visi kariai. Juk jau buvo įvykęs ne vienas nuožmus mūšis, tad dalis karių jau buvo padėję galvas už brangią Lietuvą ir taip pelnę amžiną šlovę tėvynainių širdyse ir atmintyje. Kiti kariai toliau mindė apkasų žemę tuo metu aktyviuose kovos frontuose. Todėl tik dalis kariuomenės dalyvavo viešoje priesaikoje, bet šis simbolinis momentas skleidė viešą žinią – Lietuvos kariuomenė auga, stiprėja, drąsėja ir visomis išgalėmis sieks to, kas jai priklauso – laisvės ir nepriklausomybės.

Nesigailėdami savo sveikatos nei gyvasties ligi paskutinio kraujo lašo ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pasižadėję kariai ramino karų išvargintas širdis, susirinkusias Rotušėn pasmalsauti ir įsitikinti lietuviško ginklo jėga. Respublikos prezidento Antano Smetonos, ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus, krašto apsaugos ministro Antano Merkio, kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko, Anglijos, Prancūzijos, JAV karo misijų atstovų, vokiečių karininkų ir vilties bei drąsos ieškančios gausios visuomenės minios stebimi kariai ištartą savo priesaiką parėmė ir ryžtingais veiksmais, garantavusiais Lietuvos išlikimą sudėtingu pokarinių pokyčių laikotarpiu.

Priesaikos reikšmė prisiminta kasmet. Lietuvos savanoriai kūrėjai gegužės 11 d. pasirinko savo švente, o štai 1934 m. Kario žurnale Nr. 20, pirmoji priesaika prisiminta kaip didingas ir užtikrintas augančios savo galios deklaravimas: „Pirmoji mūsų kariuomenės priesaika ir paradas ryškiai visiems parodė, kad Lietuvos pastangos sukurti savo valstybę nėra tuščias žaislas, kad Lietuva turi tvarkingą, narsią ginkluotą pajėgą, kuri tautai laisvę iškovos. Jeigu anksčiau į mūsų kariuomenę daugelis nepasitikėdami žiūrėjo, tai po šio parado nuomonę griežtai pakeitė. Šis žymus mūsų kariuomenės įvykis ilgai buvo minimas. Jis davė kovotojams naujų jėgų, o visuomenei pasitikėjimo savimi ir mūsų tautos likimu.“

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos, kuriose užfiksuotos pirmosios priesaikos akimirkos.