Prieš 110 metų Vokietijos kariuomenė užėmė Vilnių

Jau nuo pirmųjų Pirmojo pasaulinio karo dienų dabartinė Lietuvos teritorija atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1914 m. rugpjūtį-spalį vyko atkaklios Rytų Prūsijos operacijos ir bent trumpam Vokietijos kariuomenė buvo nustumta atgal. 1915-ųjų pradžioje vokiečiai pradėjo naują Rusijos imperijos puolimą ir vasarį vėl įžengė į dabartinę Lietuvos teritoriją. Įsitvirtinę, iš Klaipėdos balandį pradėjo operaciją trimis kryptimis. Dešimtoji armija rugpjūtį pradėjo Kauno operaciją ir rugpjūčio 18 d. Kauno tvirtovė krito. Iš neutralizuoto ir užimto strategiškai svarbaus Kauno imti Vilnių buvo labai patogu.

Nors Dešimtajai armijai teko pagrindinis vaidmuo, Vilniaus puolimui buvo sutelktos keturios armijos. Norėdama išsaugoti Vilniaus-Gardino geležinkelio liniją, Rusijos kariuomenė užėmė Širvintų-Maišiagalos-Galvės ežero gynybinį ruožą. Rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje vokiečiai užėmė Alytaus ir Gardino tvirtoves, bet Vilniaus gynybos linijos nepralaužė. Todėl jie pradėjo Vilniaus apėjimą iš šiaurės ir puolimą ir užnugario. Rusijos kariams palikus tarpą tarp Pabradės ir Dūkšto, vokiečiai sėkmingai ten smogė, užėmė Švenčionėlių geležinkelio stotį ir įsiveržė į dabartinę Baltarusijos teritoriją. Rusų vadovybė Vilniuje, bijodama mieste esančių pajėgų apsupties, pradėjo masinį atsitraukimą ir evakuaciją.

Prieš 110 metų, naktį į 1915 m. rugsėjo 19 d., evakuacija baigėsi, Vilnių paliko paskutiniai Rusijos daliniai ir Vokietijos kariai užėmė Vilnių.

Atsakingam už Vilniaus gynybą generolui Jevgenijui Radkevičiui įsakius palikti Vilnių be kovos, kariuomenė visą naktį traukėsi paskubomis ir vilniečiams pridarė dar didesnių nuostolių. Užėmę Vilnių, iki mėnesio pabaigos vokiečiai nustūmė Rusijos kariuomenę į dabartinių Latvijos ir Baltarusijos teritorijas. Ir tik po rusų kontrsmūgio įsitvirtino Zarasų-Drūkšos upės-Kazėnų-Naročiaus ežero-Smurgainių linijoje ir užėmė gynybos ruožą, kuriame laikėsi iki pat karo pabaigos. Zarasų, Ignalinos rajonuose ir Latvijos Latgaloje išlikę vokiečių įtvirtinimai yra būtent šių įvykių paveldas.  

Kaip pažymi istorikas dr. Tomas Balkelis, „nuo 1915 m. rudens Vilnius tapo užfrontės miestu, kuriame vokiečių kariniai daliniai ilsėdavosi po mūšių rytų fronte. Tūkstančiai nenaudojamų kareivių, ieškančių taikaus gyvenimo ramybės ir pramogų, pavertė miestą didžiule girdykla ir viešnamiu. Vietinės parduotuvės ir restoranai buvo priversti atidaryti alaus barus (Bierhalle) ir arbatines (Teehaus), o mieste suklestėjo prostitucija.“

Tačiau buvo ne tik vokiečių karių poilsis, bet ir Vilnių ištikusi didžiulė humanitarinė katastrofa. Badas ir šiltinė epidemija Vilniuje, kuriame gyveno per 140000 žmonių, 1916-1917 m. pražudė daugiau nei 7000 (5 proc.) vilniečių.

Badas kilo ir 1916-1917 m. vadinamoji „ropių žiema“ ištiko milijonus austrų ir vokiečių dėl keleto priežasčių: prasto derliaus, bulvių maro, Didžiosios Britanijos vykdytos jūrinės blokados ir Vokietijos totalinio karo politikos, reiškusios, kad nusavintais okupuotų teritorijų resursais svarbiausia yra aprūpinti kariuomenę. Vilnių badas pasiekė keliais mėnesiais vėliau, nei daugelį Vokietijos miestų. Miestas buvo perpildytas pabėgėlių ir neganda miestui buvo itin skaudi.

Dar 1915 m. gruodį miestiečiams buvo įvestos maisto kortelės, o po 1916-ųjų liepa, pasak T. Balkelio, „dienos davinys žmogui buvo sumažintas iki 160 gramų grūdų ir 500 gramų bulvių. Šios drastiškos priemonės kartu su daugiau nei 130000 vyrų paėmimu priverstiniams darbams, kraugeriškais mokesčiais, žemės pardavimo draudimu bei gyventojų judėjimo apribojimu (civiliams buvo leista keliauti be leidimų tik savo valsčiuje) visiškai paralyžiavo krašto prekybą ir sutrikdė prekių patekimą iš kaimo į miestus.“

Šiltinė pradėjo plisti po pusmečio nuo užėmimo. 1916 m. kovą vokiečių kariai apie tai buvo oficialiai įspėti ir jiems įsakyta riboti kontaktus su civiliais. Protrūkis sietas su prasta gyventojų higiena ir utėlių gausa. Kad šiltinė nepraretintų kariuomenės, mieste padvigubėjo utėlių naikinimo punktų, atidaryti du karantinai. Nepaisant dezinfekavimo pastangų, tūkstančiai žmonių šiltine sirgo ir dalis jų mirė.

Karo pradžioje susikūrė garsioji Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Kol miestas nebuvo užimtas vokiečių, draugijos centras buvo Vilniuje. Tūkstančiams žmonių pasitraukus į Rusiją, Voroneže susikūrė antrasis centras. Centrui Vilniuje vadovavo Antanas Smetona, Voroneže – Martynas Yčas. Draugija Vilniuje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios. Dėl karo ir okupacijos meto apribojimų draugijai buvo nelengva dirbti, bet jos veikla buvo reikšminga ne tik šelpiant gyventojus, ginant jų interesus, bet ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

Vilnius išgyveno labai baisius metus, bet vokiečių nesėkmės fronte leido okupuotame Vilniuje sudygti nepriklausomos Lietuvos daigams.  Mieste veikė Lietuvos Taryba, 1917 m. rugsėjį su vokiečių parama vyko garsioji Vilniaus konferencija, 1918 m. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas vokiečių valdomame Vilniuje. Karui pasibaigus vokiečiai padėjo Lietuvai apsiginti nuo priešų Nepriklausomybės kovose, netrukdė kurtis Lietuvos kariuomenei.

Išsamesnių skaitinių apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais rekomendacijos yra čia, čia, čia, čia ir čia. 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.