Prieš 135 metus gimė krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys

Jaučiame malonumą pradėti naujus metus, prisimenant Lietuvos valstybės šviesuolius, savo darbais ir nuopelnais kūrusiais mūsų valstybę. Tą darome kiekvienais metais, tad ir šie gyvatės metai paserviruos ne vienos žymios asmenybės, reikšmingų įvykių ar žymios organizacijos sukaktis. Jau pačią pirmąją metų dieną minime prieš 135 metus gimusį Lietuvos krašto apsaugos ministrą Juozą Papečkį (1890-1942).

Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje būsimas ministras reiškėsi kaip aktyvus lietuvybės puoselėtojas, o už tokią veiklą 1908 m. netgi gavo pusę metų pasėdėti Kalvarijos kalėjime. Galime spėti, kad gal ši neteisybė paskatino jaunuolį rinktis studijas Maskvos universiteto Teisės fakultete, kur jo geriausiu kurso draugu tapo kitas būsimas Lietuvos ministras, tik jau užsienio reikalų sferoje, Petras Klimas.

1919 m. pabaigoje lietuvių tremtinių komiteto darbuotojas grįžo į Lietuvą. Kartu parsivežė apie 40 tremtinių. Kuriamoje kariuomenėje greitai buvo pastebėti teisiniai suvalkiečio gabumai, todėl dar tais pačiais metais jis buvo paskirtas dirbti Kariuomenės teisme valstybės gynėjo padėjėju. Ir nors aukščiausiu J. Papečkio karjeros pasiekimu turėtume laikyti krašto apsaugos ministro postą, būtent veikla teisinėje srityje jam pelnė II rūšies I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus apdovanojimą. Dar konkrečiau – valstybės kaltintojo pozicija garsiojoje lenkų sąmokslininkų (P.O.W.) byloje. Šis nuopelnas ir pergalingos bylos šlovė lydėjo karininką visą likusį gyvenimą, o pats, surinkęs šio proceso medžiagą, 1936 m. parašė apie tai knygą „P.O.W. Lietuvoje“.

Teisininkas patirties rašto darbuose jau turėjo. Iš profesinės srities turime išskirti 1922 m. parengtą „Karo baudžiamąjį statutą“, bet dar įdomiau lyriniai jaunystės polėkiai, atskleidžiantys jautriąją kario pusę, nugulę 1917 m. JAV, Bostone, išleistoje poezijos knygoje „Eilės – dainos“ ir apgaubti Juozo Rainio slapyvardžiu.

1926 m. buvo patys įspūdingiausi karininko karjeroje. Šiais metais jis ne tik buvo pakeltas pulkininku leitenantu, bet į jo rankas patikėtos ir Krašto apsaugos ministerijos vadžios. Ir nors šiai ministerijai vadovavo tik nepilną pusmetį, jo išskirtos dorybės, kuriomis vadovavosi pats ir kurių tikėjosi iš visų pavaldinių, dar kartą byloja apie teisininko pašaukimą: valstybingumas, teisėtumas, sąžiningumas, uolumas, tvarka ir sistema darbuose. Laikydamasis šių dorybių, šiandien 135-ųjų gimimo metinių proga prisimenamas, herojus tapo neatsiejama Lietuvos valstybės ir kariuomenės kūrimo, gynimo ir puoselėjimo šviesa.