Prieš 505 metus gimė valdovas Žygimantas Augustas

Būtent Žygimanto Senojo (1467-1548) ir Bonos Sforcos (1494-1557) sūnui valdant Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė 1569 m. susijungė į Abiejų Tautų Respubliką (ATR).

Žygimantas Augustas gimė Krokuvoje 1520 m. rugpjūčio 1 d. Dažnam jis žinomas iš meilės su Barbora Radvilaite (1520-1551) istorijos. Barbora buvo antrąja valdovo žmona ir greičiausiai esate girdėję apie platų priešinimąsi jų sąjungai, pasimatymus Gedimino kalno papėdėje ir ankstyvą jos mirtį ir mįslingas mirties aplinkybes.

Tačiau apie Žygimantą Augustą dera pasakyti ir daug daugiau.

1529 m. vyko mažojo Žygimanto Augusto inauguracija į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Ši ceremonija Vilniuje buvo paskutinė – po jo valdę ATR valdovai nebebuvo atskirai inauguruojami Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Savarankiškai valgyti LDK jis pradėjo 1544 m. Nors vaikystėje ir buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, faktiniu LDK ir Lenkijos Karalystės valdovu tapo tipo po tėvo Žygimanto Senojo mirties 1548 m. Tokie palankūs titulų sukritimai Žygimantui Augustui į rankas nulemti norų išsaugoti dinastinį ryšį tarp LDK ir Lenkijos karalystės bei Vilniaus didikų noro apsaugoti Lietuvą nuo lenkų kišimosi į vidaus reikalus. Norėta, kad didysis kunigaikštis gyventų Vilniuje nepasiekiamas lenkams.

Užsienio politikoje Žygimantas Augustas stengėsi laikytis taikos ir palaikyti neblogus santykius su Austrija ir Osmanų imperija. Tačiau problema buvo rytuose – stiprėjanti Maskva ir jos caras Ivanas IV, reiškiantys pretenzijas į Livoniją. Livonijos ordinui silpstant, Žygimantas Augustas, norėdamas užkirsti kelią Maskvos įtakai, nusprendė šiaurines žemes priglausti savo įtakon. Buvo truputis diplomatijos, buvo Vilniaus ir Pasvalio sąjungos ir gynybos sutartys, Seime taip pat suderinta dėl Livonijos gynimo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sulaikė į Livoniją įsiveržusius maskviečius. Po papildomų susitarimų Livonija pasidavė Žygimantui Augustui, buvo įkurtos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės. Žygimantas Augustas, miręs 1572 m., nesulaukė 1558-1583 m. Livonijos karų tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės-Abiejų Tautų Respublikos, Maskvos, Danijos-Norvegijos ir Švedijos pabaigos. Karų pabaigoje Abiejų Tautų Respublika gavo valdyti didelę dalį Livonijos.

Būtent nuolatinė Maskvos grėsmė bei lenkų didikų spaudimas ir pastūmėjo sąjungon su Lenkijos Karalyste. Nors apie inkorporavimą buvo sutarta dar prie Žygimanto Senojo, XVI a. 7 deš. sąjunginės derybos suaktyvėjo. 1569 m. sausį lietuviai atvyko pagrindinių derybų, sunkių ir nuolat stringančių. Sunkiai sutarta ir įvairiai vertinta Liublino unija 1569 m. liepos 1 d. Aktai numatė, kad Respubliką valdo vienas valdovas, veikia bendri seimai ir Senatas, vykdoma bendra užsienio politika. Respublikos bajorai galėjo įsigyti žemių ir jas valdyti visoje Respublikoje, be muitų prekiauti savo dvarų produkcija. Nepaisant skelbimosi vieninga Respublika, abi valstybės tebeturėjo savo pavadinimus, atskiras teritorijas, sienas, kariuomenes, teisines sistemas, iždus, atskirus ministrus. LDK didele nuoskauda buvo Žygimanto Augusto sprendimas nuo jos atgnybti ir naujos valstybės viduje Lenkijos Karalystei perduoti valdyti didžiules Ukrainos teritorijas.

Vidaus politikoje Žygimantas Augustas taip pat buvo aktyvus: įvykdyta Valakų reforma; jam jėzuitai ėmė kurti akademijas ir galiausiai vėliau įkūrė Vilniaus Universitetą; bajorija, persvėrusi didikų įtaką, gavo lenkiškus savivaldos organus ir teismus; tolerantiškai žiūrėjo į protestantizmą; plėtė senuosius Valdovų rūmus ir įkvėpė kitus ponus statytis rūmus.

Kita vertus, kritiškai Žygimantą Augustą vertinantys istorikai pažymi, kad žemvaldžius sustiprinusi Valakų reforma neskatino inovacijų ir neskatino pramonės vystymosi, valstiečiai buvo nustumti nuo švietimo ir įbaudžiavinti. Jo laiku Vilniuje buvo gausu italų statybininkų ir humanistų, buvo surinkta didelė meno kolekcija ir turtinga biblioteka, vėliau dovanota jėzuitų kolegijai. Kita vertus, gyvendamas Vilniuje Žygimantas Augustas prisidarė daugybę skolų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės (išskyrus paveikslą „Liublino unija“).