2025-04-23
Prieš 735 metus kryžiuočiai puolė Kolainių pilį
Pirmoji lietuvių pilis į rytus nuo Skalvos paminėta XIII a. vid., bet tiksli vietovė neįvardinta. Manoma, kad minima pilis stovėjo būtent ant Bišpilio (kitaip Višpilio ar Viešpilio) piliakalnio Jurbarke. Todėl jis dar vadinamas ir Jurbarko piliakalniu. Įmanoma, kad pilis čia jau buvo gerokai iki kryžiuočiams pasirodant – XI a. o gal net ir anksčiau.
Anot istorikų, pilis buvo dalimi panemunės fortifikacijų. Ordinui užkariaujant Prūsiją, Nadruvą ir Skalvą, XIII-XIV a. sandūroje lietuviai palei Nemuną esančius piliakalnius stiprino ir ruošė gynybai. Buvo sustiprinti piliakalniai, ant jų statomos modernesnės pilys. Jas statė maždaug kas 10 kilometrų. Tiesa, pilys vis dar buvo medinės. Tačiau jose jau buvo nuolatinės įgulos – nedidelės, 80-120 žmonių. Kad neprarastų kovingumo, įgulos nuolat buvo rotuojamos. Taip buvo sustiprintas ir Bišpilio piliakalnis.
Dalis istorikų argumentuoja, kad būtent ant Bišpilio stovėjo Kolainių pilis.
Jei šaltiniai tikslūs, tai Kolainių pilį kryžiuočiai puolė prieš lygiai 735 metus – 1290 m. balandžio 23 d.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ apie Kolainių puolimą rašė:
„1290 Viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23 d.), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.“
Anot kronikos, 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino.
Piliakalnis pradėtas tyrinėti XIX-XX a. sandūroje. Rasta III-VIII a. keramikos dirbinių, toliau nuo piliakalnio – IX-XIV a. kitokių radinių. Dalis radinių saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose.
Daugiau apie Lietuvos karo inžinerijos įdomybių sužinoti ir pamatyti galima parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
