Rondašas

Vėlyvaisiais viduramžiais, o vėliau ir Renesanso laikais Europoje daugiausia pėstininkų naudotam apskritam skydui prigijo rondašo (angl. rondache, roundel) pavadinimas. Toks skydas buvo gaminamas iš lengvos medienos, neretai aptraukiamas oda, sutvirtinamas metalinėmis vinimis, kartais turėdavo umbą. Vėlesniais laikais kaustytas metalinėmis plokštėmis arba ištisine plokšte, galiausiai būdavo ir visas nukalamas iš metalo. XVI a. puošnius skydus, tinkančius iškilmingoms eisenoms ir pasitinkant užsienio pasiuntinius, nešiodavo rūmų gvardija. Vis dėlto skydai nebuvo tik puošmena. XVI–XVII a. plieniniai rondašai galėdavo apsaugoti karius ne tik nuo šaltųjų ginklų, bet ir nuo dalies šaunamųjų ginklų kulkų.

Kai kurie skydai išsiskyrė gaudyklėmis, skirtomis priešo ginklų geležtėms sugauti. Kartais prie rondašų būdavo tvirtinami slapti ginklai, o naktinius puolimus pamėgę ispanai ir italai kai kuriuose skyduose įtaisydavo slaptus žibintus, kurių šviesa pasklisdavo per sklende atidaromą ir uždaromą angą. Didėjant šaunamųjų ginklų galiai, buvo gaminami vis tvirtesni ir sunkesni rondašai. Skydus gaminantys meistrai tikrindavo jų atsparumą kulkoms šūviais iš arkebuzų arba kitų ginklų. Tokie skydai sverdavo 8–15 kg ir būdavo 50–60 cm arba didesnio skersmens.

Daugelį Europos valstybių paveikusiame Trisdešimties metų kare (1618–1648) rondašus tebenaudojo Šventosios Romos imperijos ir kai kurių kitų kariuomenių pėstininkai. Tai buvo pikinieriams ir muškietininkams vadovaujantys kapralai ir kiti kariai, kurie kaudavosi pirmosiose eilėse, tad rizikuodavo labiau nei už jų nugarų, giliau rikiuotėje esantys bendražygiai. Rondašus naudojantys kariai įprastai, nors ne visada, nešiodavo morionus arba burgonetus, viršutinę kūno dalį saugančius pikinierių šarvus. Pagrindinė skydų paskirtis – saugoti karius nuo šaunamųjų ginklų ugnies.

Rondašus matome ir Lietuvos karybos istorijai svarbiame, apie 1630 m. Pieterio Snayerso (Pieter Snayers) nutapytame 1605 m. Salaspilio (Kircholmo) mūšio paveiksle. Įsižiūrėję į paveikslą, regime kovai pasirengusių švedų pėstininkų batalionų priešakyje išsidėsčiusius, pusšarvius dėvinčius karius, ginkluotus rapyromis ir rondašais. Nežiūrint dar XVII a. pirmosios pusės karuose išlaikytų kovinių funkcijų, ilgainiui rondašai prarado karinę reikšmę ir tapo dekoro elementais, puošiančiais pilių, rūmų ir dvarų sienas. Iki pat mūsų dienų gaminami metaliniai rondašai išsiskiria ypatingu puošnumu. Jų išorinė pusė įprastai buvo puošiama graviruojant, ėsdinant, kalinėjant, auksuojant ir dengiant kitais metalais.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomas plieninis skydas, tikėtina, yra XIX a. pagaminta XVI a. skydo kopija.  Jis yra apskritas, išgaubtas į išorę, su smaigaliu išorinėje pusėje ties viduriu ir dviem diržais rankai vidinėje pusėje. Skydo paviršius gausiai dekoruotas cheminio ėsdinimo būdu išgautais ornamentais ir karinėmis kompozicijomis. Nuo vidurio link krašto tęsiasi aštuoni laukai, kuriuose išdėstyti puošybos elementai. Pirmajame nuo viršaus lauke augalinių ornamentų apsuptyje ovale pavaizduotas renesansinius šarvus su uždaru šalmu dėvintis riteris su skydu ir nuleistu kalaviju; po juo – trimitai ir lankas, strėlinė ir atskira strėlė. Antrajame lauke – augalinių ornamentų apsuptyje ovale pavaizduotas šarvus ir šalmą pakeltu antveidžiu dėvinčio barzdoto vyro biustas. Virš jo pavaizduotos dvi ietys su vėlukais, o apačioje – du slibinai ir kiti puošybos motyvai.

Skydas rastas Žemės ūkio kooperatyvų „Sindikatas“ sandėlyje Kaune, Kęstučio g. 29, 1940 m. rugpjūčio 20 d.

Šiuo metu skydas eksponuojamas muziejaus Ginklų istorijos ekspozicijoje.

Čia pasakojame apie kitą rondašą iš Karo muziejaus rinkinių.