Urugvajaus valstybei – 200 metų!

Manoma, kad pirmosios lietuvių bendruomenės Urugvajuje pradėjo kurtis po Pirmojo pasaulinio karo. Pagrindinė migracijos banga prasidėjo 1928 m. JAV buvo sugriežtinusi imigracinę politiką ir įvedusi mažesnes kvotas. Todėl emigracijos alternatyvų ieškantys europiečiai atrado Urugvajų, tuo metu turtingesnį už daugelį Europos kraštų. Su šia banga vien iki 1935 m. į šalį atvyko 4000-10000 žmonių su lietuviškai pasais. Dalis šių žmonių galėjo atvykti iš Brazilijos ir Argentinos. Atvykėliai dirbo fabrikuose, skerdyklose, vertėsi amatais, smulkia prekyba. Dažnai tai buvo jauni ar vidutinio amžiaus žmonės su šeimomis ir jiems reikėjo ne tik dirbti, bet ir leisti vaikus į mokslus, leisti laisvalaikį su tautiečiais. Dirva organizuotai bendruomenei buvo derlinga.

Tokiomis aplinkybėmis atsidaro poreikis Lietuvos ir Urugvajaus diplomatinių santykių užmezgimui ir tai buvo padaryta 1931 m. Kitąmet čia jau veikė lietuviška Jono Basanavičiaus vardo mokykla, iš dalies išlaikoma Lietuvos valstybės. Joje dirbo ne vienas mokytojas, atvykęs iš Lietuvos. Jauna ir energinga lietuvių bendruomenė būrėsi į draugijas ir organizacijas. 1933 m. šalys pasirašė tarpusavio nusikaltėlių išdavimo sutartį. 1934 m. Urugvajaus lietuvius aplankė keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius (1890-1940), skaitė paskaitas. Ketvirtajame dešimtmetyje susikūrė Urugvajaus lietuvių teatras, Urugvajaus lietuvių klubas, turėjęs informacinį biurą, biblioteką ir leidęs laikraštį „Urugvajaus Aidas“, transliuotos lietuviškos radijo laidos. Su laiku išsiryškino du vietos lietuvių kultūriniai/politiniai blokai: komunistai ir patriotiškai nusiteikę socialistai ir katalikai.

Atvykėliai iš Lietuvos paliko pėdsaką Urugvajaus kultūroje. Vienu ryškesnių XX a. šalies dailininkų buvo Jiezne gimęs ir vaikystėje į Urugvajų su tėvais atvykęs José (Zusmanas) Gurvičius (1927-1974). Šalies sostinėje Montevidėjuje veikia „Museo Gurvich“.

Užmezgus diplomatinius santykius, Lietuva paskyrė atstovą Urugvajui, iš pradžių rezidavusį Rio de Žaneire, vėliau – Buenos Airėse. Pirmuoju reikalų patikėtiniu Urugvajuje buvo brg. gen. Teodoras Daukantas (1884-1960), rezidavęs Brazilijoje. 1934 m. jį pareigose pakeitė pasiuntinys Urugvajuje Jonas Aukštuolis (1885-1949), rezidavęs Argentinoje. 1940 m. J. Aukštuolį pakeitė nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Kazimieras Graužinis (1898-1962). K. Graužiniui mirus, pareigas perėmė reikalų patikėtiniu tapęs Anatolijus Grišonas (1902-1977).

Urugvajus buvo svarbiu Lietuvos prieglobsčiu sovietų okupacijos metais. Po Antrojo pasaulinio karo Argentina pripažino Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir Buenos Airėse rezidavusiai Lietuvos pasiuntinybei teko kraustytis. Urugvajus de jure inkorporacijos nepripažino ir 1947 m. balandį K. Graužinis ir A. Grišonas persikraustė į Montevidėjų. Čia Lietuvos pasiuntinybė visai Pietų Amerikai veikė iki A. Grišono mirties 1977 m. Jos perkėlimas buvo svarbus ne tik savaime dėl jos išsaugojimo, bet ir buvo paskata šalies lietuviams greičiau sukurti Urugvajaus lietuvių bendruomenę.

Urugvajus Lietuvos diplomatams išduodavo vizas be jokių problemų ir klausimų. Kad Lietuvos diplomatams būtų lengviau gauti vizas, Urugvajaus valdžia juos pripažino kaip oficialius pareigūnus ir įrašydavo į diplomatinius sąrašus. 1963 m. vasario 16 d. Lietuvos diplomatų delegaciją priėmė Urugvajaus prezidentas ir oficialioje kalboje patvirtino šalies poziciją nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos. Po 1977 m. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Urugvajuje nutrūko dėl nelankstaus finansavimo ir todėl, kad nebuvo rastas pareigūnas, iki 1940 m. okupacijos buvęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Diplomatinius santykius Lietuva ir Urugvajus atkūrė tik 1993 m.

Manoma, kad šiuo metu šalyje gali gyventi iki 10000 lietuviškų šaknų turinčių urugvajiečių. Neaišku, ar įskaičiuoti į Urugvajų iš Lietuvos emigravusių litvakų palikuonys.