Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Lietuvos Vietinės Rinktinės dokumentai

Mecenato Pauliaus Saudargo dėka Vytauto Didžiojo karo muziejaus Spaudos rinkinį papildė du dokumentai, liudijantys Lietuvos Vietinės Rinktinės (LVR) kūrimąsi ir konfliktą su Reicho okupacine valdžia. Muziejus įsigijo dokumentų mašinraščio kopijas ir vertimus.

Lietuvos Vietinė Rinktinė – 1944 m. vasarį–gegužę nacių okupuotoje Lietuvoje veikęs lietuvių savanorių junginys, vadovaujamas gen. Povilo Plechavičiaus. Jis buvo suformuotas kovai su artėjančia sovietų kariuomene ir sovietiniais partizanais. Mobilizacija Reicho administracija pavedė lietuviams, bet savarankiškumo buvo mažai ir lietuviai mažai ką galėjo padaryti. Bet ir tokiomis aplinkybėmis lietuvių dalinį buvo stengiamasi kuo labiau apsaugoti nuo nacistinės administracijos. Rinktinei vadovauti sutiko pats Plechavičius.

Pirmasis dokumentas – 1944 m. sausio 31 d. gen. ltn. Povilo Plechavičiaus raštas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui. Jame generolas aptaria Kubiliūno ir Vokietijos Reicho įgaliotinio pasiūlymus suorganizuoti Vietinę Lietuvos brigadą kovai su dokumente įvardytomis „gaujomis“ Lietuvos generalinėje srityje.

Vadovauti junginiui Plechavičius sutiktų tik iškėlęs 15 sąlygų. Jos atskleidžia siekį išsaugoti junginio lietuviškumą, apriboti jo panaudojimą už Lietuvos ribų ir apsaugoti nuo vienašališkų Vokietijos karinių tikslų. Generolas taip pat reikalavo, kad lietuvių kariai būtų traktuojami lygiaverčiai Vokietijos kariams. Vokiečių administracija sutiko tik su dalimi sąlygų, o rinktinę pavedė SS ir policijos vado Lietuvoje štabui. Reicho administracija sutiko tik su dalimi punktų ir rinktinės pavadumą pavedė SS ir policijos vado Lietuvoje štabui.

Antrasis dokumentas – 1944 m. gegužės mėnesio SS ir policijos vado Lietuvoje Kurto Hintzės raštas Plechavičiui. Slaptame rašte Nr. 227/44-g aptariamas ankstesnis įsakymas Nr. 219/44-g ir pokalbis su LVR štabo viršininku plk. Oskaru Urbonu. Nurodoma įsakymą laikyti rinktinės štabe ir neperduoti apskričių komendantams, kol galutinį sprendimą priims aukštesnysis SS ir policijos vadas Ostlande ir Šiaurės Rusijoje Jeckelnas.

Ankstesniu įsakymu vokiečių valdžia siekė pertvarkyti rinktinę į SS pavaldžius pagalbinius policijos batalionus ir jos karius panaudoti fronte. Plechavičius tam priešinosi. Į pasitarimus pas Hintzę vietoje savęs jis siuntė Urboną, kuris turėjo perduoti aiškią generolo poziciją: kartu su savo vadovaujamu junginiu jis į SS tarnybą nepereis ir reikalauja įsakymą atšaukti. Gegužės raštas liudija laikiną šio konflikto sprendimo atidėjimą.

Nesutarimai dėl pavaldumo, žlugusi vokiečių reikalauta visuotinė mobilizacija ir rinktinės dalinių pralaimėjimai kovose su Armija Krajova Vilniaus krašte paskatino okupacinę valdžią junginį likviduoti. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė Plechavičių, Urboną ir kitus rinktinės štabo karininkus.

Galima sakyti, kad šie dokumentai tam tikra prasme žymi Vietinės Rinktinės pradžią ir pabaigą.

Anot svarbius dokumentus muziejui įsigyti padėjusio Pauliaus Saudargo, istorinė atmintis – valstybės patriotizmo pagrindas.

„Vertinu Vytauto Didžiojo karo muziejaus misiją – saugoti ir patraukliai visuomenei perteikti Lietuvos istoriją, jos kovas už laisvę ir valstybingumą. Kaunas – mano gimtasis miestas, o Karo muziejus man artimas nuo vaikystės. Prisimenu muziejaus sodelyje matytą Sąjūdžio mitingą ir bokšte pirmą kartą suplevėsavusią Lietuvos trispalvę. Tokių asmenybių kaip generolas Povilas Plechavičius atminimo išsaugojimas padeda geriau pažinti mūsų valstybės istoriją ir suprasti sudėtingus to meto pasirinkimus. Pažindami savo istoriją, stipriname Lietuvos ateitį“, – sako Europos Parlamento narys Paulius Saudargas.