1870 m. liepos 19-ąją prasidėjo Prancūzijos – Prūsijos karas

Prieš 155 metus, 1870 m. liepos 19 d., prasidėjo Prancūzijos paskelbtas karas prieš Prūsijos vadovaujamą Vokietijos valstybių koaliciją.

Prūsai išgyveno pakilimą: 1866 m. Septynių savaičių įveikė austrus ir labai sustiprėjo, o vėliau prūsiškos Hohencolernų dinastijos princas Leopoldas (1835-1905), paskatintas Prūsijos kanclerio Oto von Bismarcko (1815-1898), pareiškė pretenzijas į atsilaisvinusį Ispanijos sostą.

Prancūzai nieku gyvu nenorėjo užleisti pozicijų Vakarų Europoje ir pareikalavo, kad prūsai atsisakytų pretenzijų į sostą. Prūsai iš pradžių sutiko, bet Prūsijos karalius Vilhelmas I (1797-1888) atsisakė pažadėti, kad sosto bus atsisakyta. Prancūzijos karalių Napoleoną III (1808-1873) jo kariniai patarėjai įtikino, kad Prancūzijos kariuomenė stipresnė ir šis paskelbė Prūsijai karą.

Jau karo pradžioje išryškėjo Prūsijos generalinio štabo parengto karo plano pranašumas. Jie  aktyviai naudojosi išvystyta geležinkelių infrastruktūra ir mobilizuotus karius į priešakines pozicijas perkėlė greičiau ir gausiau. Prancūzai, pralaimėję pirmuosius mūšius, traukėsi atgal į šalies gilumą. Galiausiai vienas prancūzų kariuomenės sparnas buvo apsuptas ir užblokuotas Metzo tvirtovėje, kitas – apsuptas ir sumuštas Sedano mūšyje. Čia Prūsijai pasidavė 83000 Prancūzijos karių ir pats Napoleonas III. Karaliui patekus į nelaisvę, Paryžiuje įvyko perversmas ir 1870 m. rugsėjo 4 d. Prancūzija buvo paskelbta respublika. Šie pokyčiai prancūzams kare nedaug padėjo.

Rugsėjo 19 d. Prūsijos ir jos sąjungininkų kariuomenė jau buvo apsupusi Paryžių. Prancūzai bandė derėtis, bet Otto von Bismarckui pareikalavus Elzaso, derybas nutraukė. Vienas naujos  vyriausybės lyderių, Leonas Gambetta (1838-1882), oro balionu iš Paryžiaus išskrido į Tours. Ten surinko naują kariuomenę, bet prūsų ji neįveikė ir Paryžiaus nepasiekė. 1871 m. sausio 28 d. Paryžius kapituliavo.

Prūsija nebuvo pasirengusi ir neketino okupuoti Prancūzijos, todėl sutiko su paliaubomis. Naujasis Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas su nauju prezidentu priešaky vasario mėnesį suderino taikos sąlygas. Paryžiečiai, nepatenkinti su kapituliacijos ir socialine politika, kovo mėnesį jie sukilo ir įkūrė garsiąją Paryžiaus komuną. Prancūzijos kariuomenė sukilimą numalšino.

Neramumams aprimus, 1871 m. gegužės 10 d. Frankfurte pasirašyta taikos sutartis. Vokietija prisijungė Elzasą, pusę Lotaringijos, Prancūzija turėjo sumokėti 5 milijardus frankų kontribuciją. Taip pat prancūzai turėjo šiaurės vakaruose likusios Vokietijos kariuomenės išlaikymą, kol nebus sumokėta kontribucija. Ji buvo sumokėta ir vokiečiai pasitraukė 1873 m. rugsėjį.

Karas pakeitė ir Europą: baigėsi Vokietijos ir Italijos suvienijimai ir Europoje gimė naujos jėgos; Prancūzija neteko turėtos hegemonijos Europoje ir tapo respublika; Italijoje buvo panaikinta Popiežiaus sritis; vokiečių pasitikėjimą įgavo prūsiškas militarizmas ir sudygo imperinės ambicijos; subujojo revanšistinės nuotaikos dėl Elzaso ir Lotaringijos, tapusios viena iš Pirmojo pasaulinio karo žiežirbų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus ginklų rinkinyje saugomas prūsiškas – vokiškas adatinis 1841 m. modelio „Dreyse“ šautuvas, gamintas 1855-1857 m. Novatoriškas šautuvas – įspūdingo 15,43 mm kalibro. Prūsijos kariuomenė XIX a. 5-ajame deš. buvo pirmoji apginkluota šiais graižtviniais iš drūtgalio užtaisomais šautuvais.

Lyginant su ankstesniais šautuvais, „Dreyse“ šaudė keliskart greičiau – iki 10-12 šūvių per minutę. 1866 m. šie ginklai padėjo prūsams įveikti austrus, ginkluotus pasenusiais kapsuliniais „Lorenz“. 1870-1871 m. šie ginklai padėjo prūsams įveikti prancūzus, ginkluotus 1866 m. modelio šautuvais „Chassepot“. Tokiam šautuvui pritaikytą durtuvą iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių matote nuotraukoje.