1945 m. liepos 22-ąją įvyko Virtukų kautynės – Jono Žemaičio-Vytauto kovos krikštas
Ketvirtadienį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje paminėjome Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto metus. O šiandien prisiminkime Virtukų miško (dab. Kelmės r.) kautynes, kurios buvo Jono Žemaičio-Vytauto (1909-1954) ir daugelio jo bendražygių partizaniniu kovos krikštu. Partizanų mūšis su NKVD kariuomene įvyko prieš 79 metus – 1945 m. liepos 22 d.
1945 m. gegužę apie pusšimtį Vėgėlės rinktinės partizanų įsirengė įtvirtintą stovyklavietę žiedinei gynybai. Viskas buvo įrengta pagal visus reikalavimus: apkasai, kulkosvaidžių lizdai, stebėjimo ir sargybų postai. Sovietų smogikams šitaip įrengta stovykla padarė didelį įspūdį, nes buvo įrengta pagal paskutinį karinės technikos žodį.
Sovietams pavyko į partizanų gretas infiltruoti agentą „Vytulį“, kuris ir išdavė stovyklos vietą. Liepos 22 d., apie 10 val. ryto, gerokai didesnės NKVD pasienio pajėgos apsupo stovyklavietę ir pradėjo įsitvirtinusių Lietuvos laisvės kovotojų puolimą. Mūšis truko maždaug iki 13 val. Kartu su Jonu Žemaičiu-Vytauto besiginantiems partizanams vadovavo Juozas Čeponis-Budrys, Algimantas Zaskevičius-Šalna, Liudas Jankauskas.
Kautynėse dalyvavusi kovotoja Juzefa Ličkutė pasakojo: „Iš abiejų pusių prabilo pragariška ugnis: kaleno kulkosvaidžiai, tratėjo automatai, trenkė šautuvų salvės, kurtinančiai sproginėjo granatos (…) Kovėmės apie valandą. Toliau tęsti kautynes darėsi pavojinga: seko šovinių atsargos, (…) Jonas Žemaitis, vadovavęs kautynėms, davė komandą laužtis iš apsiausties į netoliese esančią pelkę link Dubysos. Bet vos tik pakilome iš apkasų, su nauja jėga pasiutiškai ėmė kalenti rusų kulkosvaidžiai. Turėjome vėl šokti atgal į apkasus. Rusų kulka peršovė Jono Žemaičio ant peties kabojusią kasetę (planšetę), jam užsikirto vokiškas automatas. Per mūšio trenksmą aš šaukiu J. Žemaičiui: „Bėkim į nendryną!“ Žemaitis nepraranda savitvardos, mane ramina: „Nesikarščiuok“, liepia neišsikišti, netapti taikiniu. Sukaupę vienon vieton kulkosvaidžius, šokome antrą kartą iš apkasų ir puolėme į nendryną.“
Paties J. Žemaičio pripažinimu, arti sprogusi rankinė granata jį lengvai kontūzijo ir jis kurį laiką buvo netekęs sąmonės, jam sutriko klausa.
NKVD karių buvo apie pusantro tūkstančio, partizanai turėjo nedaug ginkluotės ir amunicijos. Todėl jiems nebuvo galimybių ilgai priešintis – vienintele išeitimi buvo prasiveržimas pro sovietų pajėgas. Baigiantis šoviniams J. Čeponis įsakė atsitraukti.
Virtukų kautynėse buvo išmokta kruvina, bet svarbi pamoka. Didesnius ar mažesnius nuostolius atvirose kautynėse su NKVD pajėgomis patyrė beveik visų Lietuvos regionų partizanai. Po tokių įvykių išlikę gyvi partizanai pradėjo vengti telktis į didelius būrius ir vengti atvirų susidūrimų su SSRS vidaus kariuomene. Pats J. Žemaitis teigė (bent jo tardymo protokole užrašyta), kad būtent Virtukų kautynės privertė pakeisti taktiką, išsiskirstyti į mažesnius būrius ir grupes, daugiau slėptis vienkiemiuose ir krūmuose. Nors vėlesni pavyzdžiai rodo, kad prireikus susitelkimo į didesnius būrius miškų stovyklose dar pasitaikydavo.
Mūšio metu žuvo apie 15 partizanų, tarp kurių buvo ir moterų kovotojų, ir apie 40 sovietų karių. Žuvusieji buvo NKVD pajėgų paimti, nuvežti ir suguldyti centrinėje Raseinių miesto aikštėje, neva atpažinimui, bet realiai tai turėjo veikti kaip gąsdinimo priemonė kitiems. Toks žuvusiųjų partizanų niekinimas miestelių aikštėse buvo praktikuotas visoje Lietuvoje nuo 1944– 1945 m. ir tęsėsi bent keletą metų. O sovietų saugumas laikė tokį „atpažinimą“ efektyvia kovos priemone. Po tokios viešos demonstracijos kūnai būdavo slapta užkasami. Viešas žuvusiųjų kūnų niekinimas stipriai įsirėžė į amžininkų atmintį.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas (kairėje) su partizanais, 1949 m. Pagal muziejaus turimą informaciją nuotraukoje užfiksuoti (stovi iš kairės): J. Žemaitis-Vytautas, Antanas Liesys-Idenas, Jonas Nuobaras-Lyras-, Vytautas Gužas-Kardas, Mečislavas Orlingas-Ričardas (sėdi).