2024 m. birželio mėnesio tema – vokiška artilerija Lietuvos kariuomenėje (I dalis)

Vokietijos koncerno „Rheinmetall“ planai Lietuvoje statyti artilerijos amunicijos gamybą yra puiki proga trumpai papasakoti apie vokišką artilerija Lietuvos kariuomenėje XX-XXI a.

1918-1940 m. Lietuvos kariuomenei vokiška artilerija nebuvo vėlyvu atradimu. Visai jauna Lietuvos kariuomenė pabūklų ir sviedinių Nepriklausomybės kovoms gavo iš čia dislokuotos Vokietijos kariuomenės. Taip pat artilerinės ginkluotės ir amunicijos buvo atimta iš bermontininkų.

1919 m. lapkričio 21–22 d. Radviliškio kautynės turėjo pradžiuginti mūsų artileristus, kadangi be daugybės šovinių, lengvųjų ir sunkiųjų šaunamųjų ginklų, technikos, iš bermontininkų buvo atimtos septynios vokiškos patrankos, viena haubica, dešimt patrankų pirmagalių, sviedinių dėžių, apie penkiasdešimt tūkstančių artilerijos sviedinių.

Nepriklausomybės kovų pabaigoje, artileristai turėjo ir angliškų, ir prancūziškų, ir rusiškų pabūklų, o taip pat trisdešimt tris 77 mm kalibro vokiškas patrankas ir 105 mm kalibro vokiškų haubicų.

Kokio dydžio galėjo būti Lietuvos kariuomenės artilerijos parkas? 1921 m. kovą suformuotas paskutinis, ketvirtasis, artilerijos pulkas. Kiekviename pulke buvo trys artilerijos divizionai, kiekviename divizione – dvi ar trys artilerijos baterijos, turinčios po du – keturis pabūklus. Paprastoji matematika: 4 x 3 x 3 x 4 = 144. Maždaug tiek ir net daugiau pabūklų galėjo reikėtų keturiems pulkams apginkluoti.  

Ir tai skaičiuojant tik patrankas ir haubicas. Šiame pasakojimų cikle nekalbėsime apie įvairius minosvaidžius, bombosvaidžius ir priešlėktuvinę artileriją. O juk dar turėta ir pabūklų rezerve.

Ar brangi buvo artilerija? Žinoma, kainos su laiku keitėsi, tačiau preliminariais Krašto apsaugos 1922 m. paskaičiavimais, vienas kompasas kainuotų 50 auksinų, rankinė granata – 100 auksinų, šautuvas, revolveris ar karabinas – 300 auksinų, lengvoji patrankas – 20000 auksinų, haubica – 80000 auksinų, sunkioji patranka – 100000 auksinų.

Lietuviai ne tik buvo ginkluoti vokiškais pabūklais, tačiau ir patirties sėmėsi iš vokiečių. Štai  1928 m. Artilerijos tiekimo skyriaus viršininkas brigados generolas Motiejus Pečiulionis lankėsi Vokietijoje, kur jam buvo ne tik aprodytos ginkluotės dirbtuvės, tačiau ir netoli Berlyno naujai pastatyti modernūs artilerijos sandėliai, granatų ir prieštankinių minų dirbtuvės Rūro krašte.

Būdamas pasižymėjęs artileristas, M. Pečiulionis buvo pelnytai pramintas Perkūno dieduku. Beje, 1935–1940 m. M. Pečiulionis gyveno K. Donelaičio gatvėje kitapus gatvės nuo Karo muziejaus. Tame pačiame name gyveno tuo pat laiku gyveno ir Karo muziejaus įkūrėjas brigados generolas Vladas Nagevičius. Namą adresu K. Donelaičiu g. 75, kuriame gyveno abu garbūs ponai, puošia memorialinė lentos. Atkreipkite dėmesį, jei eisite pro šalį. O dabar grįžkime prie artilerijos reikalų.

Nors trečiajame dešimtmetyje ir stengtasi atnaujinti Lietuvos kariuomenės artilerinę ginkluotę, suvienodinti kalibrus ir kitaip reformuoti artilerijos parką, tai padaryti sunkiai sekėsi. Minėta artilerijos įvairovė Lietuvos kariuomenėje vyravo pakankamai ilgą laiką. Štai kokių vokiškų pabūklų turėjo Lietuvos kariuomenė:

1896 m. modelio 77 mm kalibro patrankos, siekdavusios 5000-7800 m. atstumą ir 10-16 šūvių per minutę greitašaudą.

1916 m. modelio 77 mm kalibro patrankos, siekdavusios 6000-10700 m. atstumą ir 6 šūvių per minutę greitašaudą.

1898/1909 m. modelio 1916 m. gamintos 105 mm kalibro haubicos, siekdavusios 7000 m. atstumą ir 2 šūvių per minutę greitašaudą.

1916 m. modelio 105 mm haubicos, siekdavusios daugiau nei 9000 m. atstumą ir 2 šūvių per minutę greitašaudą.

1917 m. K 17 modelio 10 cm kalibro patranka, siekdavusios 16500 m. atstumą ir 1 šūvio per minutę greitašaudą. Iki pat 1940 m. tai buvo vienintelė patranka, šaudavusi toliau nei 12000 atstumu.

Vokiškos ir kitų valstybių 75-77 mm kalibro mobilių ir neblogos greitašaudos patrankų buvo. Tačiau trūko toliašaudės artilerijos, be kurios nebūtų įmanoma naikinti priešo artilerijos pozicijų, įvairių užfrontės taikinių, pralaužti priešo pozicijų ar sunaikinti įtvirtinimus.

Vis kalbama apie vieno ar kito kalibro ginkluotę, tačiau ką šie skaičiai reiškia praktikoje? Įsivaizduokite, jog už keturių kilometrų yra 140×120 m. ploto laukas, kurį tris minutes reikia apšaudyti keturių patrankų baterijai. 75 mm kalibro patrankų baterijai reikės iššauti 80 sviedinių, 105 mm baterijai – 60 sviedinių, 155 mm baterijai – 30 sviedinių.

1926-1929 m. Artilerijos inspekcija Lietuvos kariuomenėje fiksavo tą patį vokiškų pabūklų kiekį – dvidešimt šešias 77 mm 1916 m. modelio patrankas, dešimt 105 m. patrankų. Įdomu tai, kad 1926 m. birželio 30 d. Artilerijos inspekcija pranešė, jog Vytauto Didžiojo muziejuje yra keturios 1896 m. 77 mm kalibro vokiškos patrankos, po vieną 105 mm kalibro haubicą ir toliašaudę patranką. Siūlyta iš muziejaus šiuos pabūklus paimti, aptvarkyti ir papildyti kariuomenės artilerijos arsenalą. Nėra žinoma, kaip galiausiai buvo pasielgta.

Per ateinančius keletą metų, bandant vienodinti artileriją ir dėl nusidėvėjimo, vokiškų pabūklų sumažėjo, o 1936 m. apie 30 jų buvo parduota pilietiniame kare su frankistais bandžiusiai atsilaikyti Ispanijos Vyriausybei.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.