2024 m. gegužės tema – kariška spauda (I dalis)

PRIEŠ 105 METUS PASIRODĖ PIRMASIS „KARIŠKIŲ ŽODŽIO“ NUMERIS.

Gegužės mėnesį, kai švenčiame spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, šiemet taip pat minime ir kariškos spaudos pradžią menančio leidinio 105-ąsias metines. 1919 m. gegužės 22 d. Lietuvos kariuomenei įnirtingai kovojant dėl nepriklausomybės išsaugojimo, atspausdintas pirmasis „Kariškių žodžio“, po metų pakeitusio pavadinimą į mus geriau pažįstamą „Karį“, numeris.

Kariškos spaudos pradžia nusėta tokiomis pačiomis bėdomis kaip ir pačios kariuomenės kūrimosi kelias. Jokių pamatinių šaltinių neturėjusi kariuomenės literatūros dalis užkrovė kariškos spaudos darbus ant kelių darbuotojų pečių. Vienas aktyviausių ir našiausių buvo karininkas Petras Ruseckas, kuris, 1919 m. pirmomis dienomis kartu su valstybės valdžia ir kariškos literatūros komisija priverstas keltis iš Vilniaus į Kauną, liko vieninteliu darbuotoju šioje srityje. Tikriausiai, puikiai suprantate, ką reiškia dirbti vienam. Visa atsakomybė tenka tau pačiam, tartis belieka tik su pačiu savimi, darbus atlieki taip, kaip tau pačiam atrodo geriausia. Kitame Pirmosios Lietuvos Respublikos kariškame leidinyje „Mūsų žinynas“ publikuotame straipsnyje minėtasis karininkas panašiai ir prisimena veikus tomis sunkiausiomis dienomis, kai net neturėta lietuviškų karybos terminų, o teko leisti pirmuosius statutus: „Nebuvo ko ir klausti, su kuo pasitarti… Daugybę terminų prisieidavo sudaryti tiesiog susitikus su kuo nors štabo koridoriuje, gatvėj, ir t. t., nes aš buvau pasidaręs tų terminų „autoritu“, nesant tikriems kalbos bei terminų autoritams… Tuo būdu kūrėsi „kariškas lietuviškai rusiškai ir rusiškai lietuviškas žodynėlis“. Galime nesunkiai nuspėti, kad tie sutiktieji štabo koridoriuje, greičiausiai, buvo dar carinės Rusijos imperijos kariuomenėje tarnavę karininkai, kuriems buvo įprastos rusiškos komandos ir terminai. Taip pat prisiminkime, kad statutų reikėjo čia ir dabar, taip suteikiant bent minimalų pasiruošimą kariams, kuriems dalia lėmė iš karto žygiuoti į mūšių sekinamą frontą.

Išleidus pirmuosius statutus ir taip bent dalinai apmalšinus karinio rengimo literatūros stygių, buvo galima krypti ir ne taip griežtai apibrėžtos spaudos pusėn. Palaipsniui sulaukus papildymo literatūrinio darbo komandoje, jau gegužės mėnesį imtasi pirmojo karinio laikraščio leidybos. Kaip prisimena P. Ruseckas, tokio laikraščio reikėjo, kadangi toliau nuo centro esantiems daliniams buvo sunku gaudyti visas svarbias naujienas, o kaip žinome, į jų sūkurį labai lengvai galėjo įsimaišyti ir priešiškų gaivalų diktuojamos gąsdinančios ir menkinančios paskalos: „Kas pirmutinis iškėlė klausimą leisti kariškąjį laikraštį, šiandien sunku pasakyti. Kiek prisimenu, pirmutinis tuo reikalu balsas pas mane į literatūros skyrių atėjo iš toliau nuo Kauno stovinčių ar veikiančių dalių – toliau nuo centro esą kaip tik labiausiai ir galėjo atjausti tokio laikraščio reikalingumą.“

Pats pirmasis „Kariškių žodis“ pradedamas jau ne kartą minėto P. Rusecko straipsniu, besikreipiančiu į šio laikraščio skaitytojus. Ir nors į šio leidinio svarbą jis žiūri, išskirdamas įvairiapusišką naudą, vis dėlto patys pabrėžiame gana aiškiai suformuluotą tikslą: „Tačiau mums, kariškiams, niekas – nei vyresnybės įsakymai, nei mūsų kariškieji auklėtojai – neįstengs taip gyvai išdėstyti, taip gerai įskiepyti kariškosios bei visuomeninės sąmonės, tos gyvos dvasios, kaip tik laikraštis, ir tai mūsų pačių prirašomas ir vedamas.“

1920 m. spalio 18 d. kalbos ir politikos tikslais laikraštis pervadintas „Kariu“. Rašyti skatinama kuo daugiau karių, ypač patyrusių karininkų. Prie straipsnių autorių jungiasi ir civiliai, tarp kurių ir tokie literatūroje pasižymėję vardai kaip Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Sofija Čiurlionienė. Ir nors Lietuvos nepriklausomybę buvo nutraukusios skirtingų okupacijų grobuoniškos rankos, „Kario“ skleidžiamas laisvas žodis aidėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kol, galiausiai, 1991 m. vėl suskambo nepriklausomoje Lietuvoje ir džiugina skaitytojus iki šiol.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomų „Kariškių žodžio“ numerių pirmieji puslapiai.