2024 m. gegužės tema – kariška spauda (II dalis)

„…Būtų labai klaidinga galvoti, kad sąjūdis šiuo metu vien tik ginkluotu pasipriešinimu turėtų veikti. Ginklai yra skiriami mūsų priešams. Jais negalima mūsų tautiečiams tvirtos dvasios įdiegti ir tiesos žodį paskelbti. Tam reikalinga spauda. Todėl šiuo metu sąjūdžio pagrindinė kovos priemonė kaip tik ji ir yra. Tai yra ginklas, su kuriuo bolševikai nepajėgia kovoti, nors sakosi labai galingi esą.“

Iš partizanų spaudos

XX a. Lietuvos istorijoje itin svarbus rezistencinės kovos laikotarpis. Jis prasidėjo 1944 m. ir truko iki 6-ojo dešimtmečio vidurio. Ypatingas reiškinys pokario istorijoje – pogrindinė Lietuvos partizanų spauda. Tuo metu ypač aktualus tapo visuomenės, kurios moralinius orientyrus negailestingai naikino sovietinė propaganda, švietimas, o partizanai puikiai suprato laisvo spausdinto žodžio reikšmę ir jėgą, nes tik per jį buvo galima palaikyti lietuvybės dvasią ir padėti atsispirti komunistinės propagandos srautui. Spauda buvo suvokiama kaip viena pagrindinių kovos formų – priemonė sakyti žmonėms tiesą, nupasakoti okupacijos esmę, jos brutalumą, informuoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Kita vertus buvo labai svarbu aprašyti savo kovą, savo idealus ir siekius – palikti tikrą laisvės kovos istoriją.

1945 m. susikūrus stambesniems partizanų junginiams, beveik kiekviena apygarda ir rinktinė leido savo laikraštį. Iš viso per partizaninį karą ėjo apie 100 periodinių ir neperiodinių leidinių! Tai nepaprastai daug, šiandieninės leidybos ir spaudos sąlygos verčia stebėtis pogrindžio spaudos mastu. Leidinių tiražas priklausė nuo spausdinimo būdo: mašinraščiu spausdinti buvo leidžiami iki 50 egzempliorių tiražu, rotatoriumi arba šapirografu – 100–500 egzempliorių, o spausdinimo būdu – net iki 5 000 egzempliorių tiražu. Daugiausia laikraščių numerių, net 173, išleido Kęstučio apygardos štabas. Šios apygardos laikraštis  „Laisvės varpas“ ėjo nuo 1946 m. iki 1953 m., jo tiražas svyravo nuo 50 iki 500 egzempliorių. Ilgiausiai iki 1957 m. ėjo Prisikėlimo apygardos Juozapavičiaus tėvūnijos laikraštis „Partizanų šūvių aidas“. Dažniausiai pasikartojantis žodis partizanų leistų laikraščių pavadinimuose – Laisvė (pvz., „Laisvės šauklys“, „Laisvės keliu“, „Laisvės kova“, „Laisvės varpas“, „Laisvės balsas“, „Laisvės žvalgas“ ir kt.). Didelę nuostabą kelia tai, kad Dainavos apygardos štabas leido laikraštį ir rusų kalba „Svobodnoje slova“ („Laisvas žodis“), kuriame rusų kareiviams buvo aiškinama sovietinės ideologijos žala.

Greta periodinių leidinių partizanai nemažai parengė ir poezijos rinkinių (penki tomai partizanų eilėraščių ir dainų „Kovos keliu žengiant“), satyrų („Istrebiteliada“) bei prozos kūrinėlių.  Išlikę leidiniai kalba ir apie religijos svarbą partizanams. Religija padėjo spręsti egzistencinius klausimus, įtampą ir dvasinį išsekimą lengvino malda. Buvo leidžiamas net atskiras leidinys „Laimėt arba mirt pasiryžom! Ženkime kartu su malda” – tai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio maldos ir apmąstymai, šis leidinys buvo dauginamas visose apygardose. Kitas religinio turinio partizanų leidinys – „Rūpintojėlis. LLKS partizano maldos ir apmąstymai“. Šį partizanų maldyną parengė 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, partizanas Juozas Šibaila-Merainis. Leidinio devizas – „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Partizanų spauda buvo kuriama ir leidžiama sudėtingomis sąlygomis: drėgnuose ir šaltuose bunkeriuose, kuriuose trūko oro, arba miško stovykloje ant kelmo, jaučiant nuolatinę mirties grėsmę. 1946–1947 m. visuose apygardų štabuose buvo įkurti spaudos ir propagandos skyriai, kurie rūpinosi spaudos reikalais. Spauda ypač didelę reikšmę įgijo 1949 m. susikūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui. Galima teigti, kad  partizanų gretose suklestėjo karo žurnalistika, kuri okupacijos sąlygomis – išskirtinis reiškinys, nes niekada prieš tai ir niekada po to laisvo žodžio mintis nepareikalavo tiek pastangų bei aukų. 1953 m. išsekus pasipriešinimo jėgoms, praktiškai nebeliko ir spaudos, tačiau ji padėjo pamatus kitoms rezistencijos formoms ir tapo įkvėpimo šaltiniu siekiant laisvės ateities kartoms.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.