2024 m. lapkričio tema – maistas (II dalis)

Kasdienės duonos duok mums šiandien

Partizanų maistas

Idiliškose partizanų stovyklų nuotraukose matyti rūkstantys dūmai, juodas apanglėjęs puodas virš laužo… taip norisi pakelti puodo dangtį ir užuosti, ką tąsyk partizanai gamino? Gal tai košė, paskaninta rėmėjo atneštais lašinukais, o gal sriuba, pagardinta ką tik aplink stovyklą surinktais grybais, o gal tai kasdieninis tik truputį pabalintas srėbalas?

Ką valgė partizanai? Kas jiems gamino maistą? Kur ir kaip jis buvo gaminamas? Kyla daug klausimų, bet į šiuos klausimus mums atsakyti padeda nuotraukos, atsiminimai, dienoraščiai ir partizanų rengti dokumentai.

Kur buvo gaminamas maistas?

Kovų pradžioje partizanai veikė didelėmis grupėmis ir gyveno įtvirtintose miško stovyklose, tad čia pat ant laužo ir buvo gaminamas maistas kovotojams. Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Mūsų stovykloje buvo kvalifikuotas mėsininkas, jis skersdavo galvijus visoms stovykloms. Tačiau darėsi vis šilčiau, ir daugiau galvijų pjauti nebuvo galima — mėsa greit gesdavo. Karves teko laikyti gyvas, jas ganyti.“ Atrodo neįtikėtina, kad taip kovų pradžioje atrodė partizanų gyvenimas – stovyklos miške su gardais gyvuliams ir net savu mėsininku skerdiku! Čia pat stovykloje, kur buvo gaminamas maistas, buvo užmaskuotas šulinėlis, jame statinaitėje buvo laikoma papjautų gyvulių mėsa. Vėliau partizanams iš stovyklų persikėlus į požeminius bunkerius, juose buvo įrengiamos plytos-viryklės, dar – vadinamieji primusai arba mažos krosnelės, ant kurių buvo gaminamas ir pašildomas maistas. Maisto atsargas sandėliuodavo bunkeryje po gultais ar lentynose. Kartais bunkeriuose buvo įrengiamos atskiros patalpos maistui laikyti.

Kas gamino partizanams maistą?

Neįtikėtina, bet partizanai turėjo net savo virėjus! Pirmaisiais partizaninio karo metais, kai vienoje vietoje gyvendavo net iki 100 laisvės kovotojų, partizanai turėdavo atskirą virėją. Vėliau gyvenant mažesnėmis grupėmis, šilto maisto partizanai pasigamindavo patys, o kad jo nepritrūktų pasirūpindavo prie štabų steigiami Ūkio skyriai. Dažnu atveju  maisto ruoša buvo pavedama moterims, kurios su vyrais partizanais dalijosi kovotojo dalia. Rėmėjai čia taip pat atliko svarbų vaidmenį. Buvo nemažai atvejų kai partizanai bunkerius įrengdavo šalia sodybų ar net pačiose sodybose, tokiu atveju maistą gamindavo sodybos šeimininkai.

Ką partizanai valgė?

 Vanduo – pats svarbiausias maisto komponentas. Jo partizanai parsinešdavo iš kaimo gyventojų šulinių, taip pat šulinėlius įrengdavo savo stovyklose, o kartais ir bunkerių viduje. Miškas partizanams teikė ne tik prieglobstį, bet buvo ir svarbus maisto šaltinis, čia pat grybai, uogos, riešutai, žolelės. Neatsitiktinai miškas buvo apdainuotas ir partizanų dainose. A. Ramanauskas-Vanagas teigė, kad riešutais galima numalšinti alkį, todėl partizanai nepraleisdavo progos jų prisiskinti į savo duonmaišius, o iš įvairių miško žolelių virdavo arbatą, kuri buvo pagrindinis vaistas gydant peršalimo ligas. Partizanė J. Ličkutė prisiminė: „Pagrindinės mano pareigos būryje – gaminti vyrams valgį. Miške rinkdavau zuikio kopūstus, iš jų virdavau sriubą. Šalia bunkerio sirpo žemuogės.“ Užkūrus ugnį partizanai pasikepdavo rėmėjų atneštus kiaušinius, bulves. Pienas, sūris ir duona gan dažnai fiksuojami nuotraukose. Šutintuvuose ir katiluose virdavo sriubą. „Netrukus viename katile jau virė žirnių sriuba, o antrame – bulvės. Visi skaniai pavalgėme. Reikia pasakyti, kad tuometinis Kazimieraičio įgulos maistas buvo apyprastis – dažniausiai vos vos užspirginta bulvių košė, tiesa, įvairiausių grybų košėn dėdavo tikrai nesigailėdami. Lašinius ir duoną tekdavo labai taupyti, nes šiluose žmonės buvo neturtingi, be to, ir parsinešti iš kaimo buvo gana sudėtinga. Košė – kad lengviau būtų nuryti – paprastai buvo valgoma užsigeriant nesaldyta arbata, t. y. virintu vandeniu, į kurį įmesta žolelių“, – taip A. Ramanauskas-Vanagas apibūdino partizanų maistą. Kai neturėdavo iš ko išvirti sriubos, ją atstodavo kava, verdama iš padegintos duonos plutų.

Kartais partizanai taip pat mėgo pasilepinti ne kasdien valgomu maistu, tad pasigamindavo išskirtinių patiekalų. Partizanas Jonas Junokas-Rutenis 1946 m. kovo 17 d. dienoraštyje rašė: „Šiandieną, kaip sekmadienį nutarėm pietums virti pyragaičių. Pelėda kaip šios dienos virėjas paruošė pyragaičiams mėsą. Snaigė priminkė tešlos ir kad greičiau būtų pasikvietė į talką Šarūną, Uraganą, Ramūną ir visi pradėjo raikyti pyragaičius. Pelėda dėjo į katilą ir skaičiavo, po kiek išeis kiekvienam valgytojui. Išviręs paskelbė, kad valgyti po 9–10 pyragaičių. Tokios normos pilnai užteko ir visi patenkinti dėkojo virėjui už gardžius pyragaičius.“ Tokios akimirkos – bendrystė gaminant maistą, paskui jo valgymas ir džiaugsmas pavykusiu patiekalu – bent trumpam padėdavo užsimiršti ir sugrįžti į įprastą gyvenimą. Partizanai taip pat buvo smaguriai, atneštas medus, pyragas ar pintinė uogų prilygo šventei! Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašo: „Man patinka, kad jie turi medaus. Taip mes kasdien 2–3 kartus verdam „kavą“. Taigi medus – ne kasdienis ingredientas, kuris prėsko maisto kasdienybėje suteikė šventiškumo. „Pas Tėvuką gerokai prisibadavom. Jo kruopos ir pašvinkę lašiniai įgriso iki gyvo kaulo. Tad dabar merginos atneštus skanumynus tašom, net ausys linksta.” „[… ] jis buvo atsinešęs didelę pintinę uogų, pyragaičių ir lašinių. Su maistu mums buvo nekaip, tad šiandien turėjom geras vaišes“, – tęsė L. Baliukevičius-Dzūkas.

Ką valgysim šiandien? Tai klausimas, kuris laisvės kovotojams buvo labai aktualus. Trėmimai ir kolektyvizacija pakirto partizanų materialinę bazę, išvargintas kaimas mažai kuo galėjo padėti, todėl sausa duona ar vos užbalinta sriuba – toks buvo kasdienis partizanų maistas.

Štai Leipalingio Pūsčios partizanų dainoje miškas kupinas gėrybių:

Mes partizanai,
Žalio miško vyrai.
Miškas mus globoja,
Už tai mes jį mylim.

[…]

Miške yra uogų
Ir visokių grybų.
Tai geriausias maistas
Prie valdžios tarybų.

[…]

Su grybais ir uogom
Mes nenuobodžiaujam,
Išeinam į kaimą –
Lašinukų gaunam.