2024 m. liepos tema – sportas (I dalis)

Visais laikais kariai turėjo pasižymėti tvirta kovine dvasia, ištverme, būti stiprūs ir gerai fiziškai pasirengę. Nuolatinis karinis fizinis rengimas ir sportas buvo ir yra svarbūs lavinant karių jėgą, greitį, koordinaciją, vikrumą. Lietuvos kariuomenė buvo viena labiausiai organizuotų institucijų šalies kūrimo laikotarpiu, todėl kartu su kitais tautos šviesuoliais jai teko pagrindinis vaidmuo organizuojant sportą. Tarpukario Lietuvoje karininkai buvo futbolo, lengvosios atletikos, bokso entuziastai bei jojimo sporto pradininkai.  

Kariuomenės vadovybei gana anksti parūpo karių fizinis rengimas. Tačiau tam buvo reikalingi gerai parengti instruktoriai, todėl jie buvo siunčiami į specialius kursus užsienyje. Iš pradžioje kariuomenės daliniai neturėjo net paprasčiausių gimnastikos įrankių ar kitų sportavimo priemonių. 1921 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė įsakė divizijų vadams pasirūpinti, kad pulkai įsigytų sporto įrangos. Gimnastika, mankšta, žygiavimas su daina, pratimai, bėgiojimas rytais ir vakarais buvo prielaida sportinės veikos idėjoms plisti kariuomenėje. Kariuomenės sportą dar labiau suaktyvino Lietuvos kariuomenės sporto draugijos įkūrimas 1924 m. Draugija pradėjo rūpintis sporto literatūros sklaida, sporto instruktorių ruošimu bei Lietuvos kariuomenės varžybų rengimu, o 1931 m. prie Krašto apsaugos ministerijos įsteigus fizinio lavinimo inspektoratą – fizinis karių rengimas dar labiau suaktyvėjo.

Kariuomenė buvo pirmoji įstaiga, kuri Kaune, Aukštojoje Panemunėje, Karo Mokyklos teritorijoje, 1926 m. įrengė pirmą stadioną su gera futbolo aikštele, bėgimo takais, šuolių sektoriumi. Vėliau beveik kiekviename kariuomenės dalinyje jau buvo futbolo, krepšinio ir net teniso aikštelės. Kariuomenė daug prisidėjo ir prie sporto populiarinimo visoje Lietuvoje, pavyzdžiui, jojimo sporto pradininkai Lietuvoje yra kavalerijos pulkai, kurie rūpinosi šio sporto populiarinimu visuomenėje.

Kasdienė programa daliniuose prasidėdavo rytine mankšta 6 val. ryto ir trukdavo pusvalandį. Apie 20 minučių šio laiko buvo skiriama bėgti ristele rikiuotėje, taip būdavo ugdoma kario ištvermė. Laikas po mokymų buvo skiriamas gimnastikai, jai atlikti reikėjo jėgos, lankstumo ir koordinacijos. 1923 m. Lietuvos kariuomenės vadas įsakė vietoj „sakalų“ gimnastikos (kai dėmesys skiriamas pratimo atlikimo grožiui) rytinę mankštą daryti ant gimnastikos prietaisų. Jai atlikti buvo naudojamas skersinis, lygiagretės, kopėčios, kartys, virvės, tvoros (perlipti įsibėgėjus) ir kitos priemonės. Taip pat kariai mokėsi mėtyti granatą, žaidė „Kvadratą“ ar kitus paprastus žaidimus, pvz.: „Trečias bėga“, „Vanagai ir paukšteliai“, „Vilkas ir avys“. Šiais žaidimais buvo lavinamas aktyvumas ir pastabumas. Apranga – kasdieninė. Bėgikai, futbolininkai ar krepšininkai daugiausia jau turėjo bent komandoms pakenčiamą uniformą ir avalynę.

Be lengvosios atletikos rungčių (bėgimo, šuolių, metimų ir kt.), kariuomenėje pradėtos skatinti komandinės sporto šakos: krepšinis, ledo ritulys, beisbolas ir futbolas, kuris buvo bene populiariausia komandinio sporto šaka Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. buvo organizuotos visos Lietuvos kariuomenės futbolo pirmenybės, čia didelis nuopelnas priklausė karo lakūnui ltn. Steponui Dariui, pritraukusiam į šį sportą kitus karininkus. S. Darius taip pat iš karo aviatorių subūrė ir ledo ritulio komandą.

Jojimas buvo taip pat svarbus ugdant karį. 1925–1932 m. visas jojimo sportas buvo organizuojamas kavalerijos štabo. Dar 1924 m. Kaune surengtose pirmosiose raitelių rungtynėse dalyvavo ir prizines vietas užėmė kariuomenės atstovai.

Tarpukario kariuomenėje buvo pritaikytos ir slidės (1933 m. Kaune buvo surengti pirmieji 6 savaičių slidinėjimo kursai) bei dviračiai. Šie iš pradžių buvo naudojami civiliniai, o 4 dešimtmetyje įsigyta specializuotų, kariuomenei skirtų dviračių. Pasitelkus slides bei dviračius buvo ugdomas karių greitis, vikrumas.

Lietuvos karo mokykloje sportas užėmė išskirtinę vietą. Pirmaisiais karo mokyklos veikimo metais (1919–1922 m.) kūno kultūros, tuomet vadintos gimnastika, programa buvo paprasta – tai buvo rytinis pusvalandžio bėgimas Kauno gatvėmis ir gimnastika ant prietaisų, taip pat mankšta, o nuo 1929 m. kūno kultūros programa buvo išplėsta. Iki 1934 m. karo mokykloje buvo žaidžiamas krepšinis ir futbolas. Kūno kultūros pamokose kariūnai taip pat boksuodavosi, fechtuodavosi, kilnodavo štangą ir svarsčius. Savo boksininko sunkiasvorio karjerą kariuomenėje pradėjo ir 1928 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyvis, Baltijos valstybių čempionas Juozas Vinča.

Populiarios ir beveik būtinos kariuomenėje buvo šaudymo varžybos. Nuo 1933 m. kariuomenėje už gerą šaudymą buvo įsteigti prizai – kišeniniai laikrodžiai. Didelio visuomenės dėmesio sulaukdavo beveik kasmet organizuojamos kariuomenės sporto šventės: pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį buvo surengtos 6, tačiau 1931 m. buvo nutrauktos ir vėl atnaujintos tik 1938 m.

Taigi sportas XX a. 3 ir 4 deš. Lietuvos kariuomenėje buvo svarbi priemonė karių dvasios ir fizinių jėgų pusiausvyrai palaikyti. Taip pat kariuomenė prisidėjo prie sporto populiarinimo visuomenėje.