2024 m. spalio tema – žvalgyba (II dalis)

2024-10-29

Dalintis:

Visiškai slaptai. Lietuvos partizanų žvalgyba.

„Mūsų organizacijoje žvalgyba yra būtina, nes kitaip mes galime visi pražūti“
Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas

Žvalgyba ir kontržvalgyba buvo neatsiejama partizaninės kovos dalis. Siekiant išlaikyti konspiraciją, užtikrinti organizacijos saugumą viena iš būtinų sąlygų – žinoti, ką veikia priešas, kas vyksta jo stovykloje. Prasidėjus ginkluotai kovai su okupantais, partizanų vadai gerai suprato žvalgybos svarbą, todėl 1944 m.–1945 m. apygardų ir rinktinių lygmenyje prie štabų pradėjo veikti žvalgybos ir žvalgybos informacijos skyriai. Taip pat partizanų vadų įsakymu valsčiuose, bankuose, pašto įstaigose, tarp seniūnų, raštininkų, milicininkų, stribų buvo ieškoma patikimų žmonių, tad okupacinėse ir represinėse struktūrose partizanai turėjo savo „akis ir ausis“.

Įgūdžių, kaip vykdyti žvalgybą, trūko, tačiau šias spragas padėjo užpildyti tarnavusių Lietuvos kariuomenėje bei priklausiusių pasipriešinimo organizacijoms, tokioms kaip Lietuvos laisvės armija (LLA) patirtis. Pastarojoje veikė Žvalgybos skyrius, o 1942 m. LLA įkurtoje pogrindinėje karo mokykloje būsimieji vadai buvo mokomi įvairių karybos dalykų, tarp jų supažindinami su žvalgybos ir saugumo subtilybėmis, vienas iš lektorių šioje mokykloje buvo plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Taip pat 1944 m. rugpjūčio–1945 m. kovo mėn. apie 250 Lietuvos pogrindžio kovotojų tobulinosi Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos mokyklose (vokiečiai tikėjosi juos panaudoti silpninant sovietų kariuomenės pozicijas, o tuo tarpu ruošiami kovotojai siekė pasinaudoti šia padėtimi ir ne kolaboruoti su vokiečiais, o gauti iš jų ginkluotės, amunicijos ir įgyti žinių kovai su sovietiniais okupantais). Sausuma ir oru pasiekę Lietuvos teritoriją, dauguma jų papildė susiformavusius partizanų junginius, tapo vadais (Antanas Starkus-Montė tapo Algimanto apygardos vadu; Bronius Liesis-Kaukas, Naktis organizavo Prisikėlimo apygardą, buvo šios apygardos štabo viršininkas; Antanas Liesis-Idenas buvo Kęstučio partizanų apygardos štabo Informacijos ir žvalgybos skyriaus viršininkas, Vakarų Lietuvos „Jūros“ srities štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas). Jie įgytas žinias perteikė partizanams, mokė kaip tinkamai vykdyti žvalgybą, organizuoti konspiracinius taškus, rinkti informaciją, dirbti su radijo įrenginiais – siųstuvais, imtuvais, Morzės abėcėle, kaip stebėti priešą, naudotis slaptu ryšių tinklu ir kt.

Gerai organizuota partizanų žvalgyba turėjo teigiamai veikti visą pasipriešinimo judėjimo veiklą, užtikrinti jos narių saugumą bei teikė vilties, kad surinkta žvalgybinė medžiaga pasitarnaus Vakarų valstybėms, iš kurių tikėtasi paramos, todėl nenuostabu, kad šiai sričiai Lietuvos partizanų vadovybė skyrė nemažą dėmesį – leido Žvalgybos statutus ir kitus dokumentus apie partizanų žvalgybos organizavimą. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas parengė žinių rinkimo instrukciją ir išsiuntinėjo ją į kitas apygardas, ji ilgainiui pasklido po visą Lietuvą. Grįždami iš Vakarų Lietuvos partizanų pasiuntiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas parsivežė žvalgybinės informacijos rinkimo klausimyną, kuriuo remiantis Tauro partizanų apygardoje buvo numatyta rinkti žvalgybinę medžiagą, nes tikėtasi, kad Vakarai padės ginkluote.

1949 m. Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus parengtoje instrukcijoje „Žvalgyba“ teigiama: „Mūsų LLKS žvalgyba tarnauja ne tik vidaus reikalams, bet taip pat labai vertinama ir užsienyje. […] Mes, neturėdami pakankamai lėšų žvalgybos reikalams, turime dar aukštesniame lygyje pastatyti žvalgybą, pagrįsdami ją ne pinigais, o mūsų visų aukščiausiojo tikslo – nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo idėja.“ Instrukcijoje kalbama apie žvalgybos reikšmę, agentų parinkimą, priešo pareigūnų panaudojimą žvalgybai, kontržvalgybą, vietinių šnipų išaiškinimą, žvalgybos žinių fiksavimą ir kodavimą. Taip pat buvo numatyta, kad kiekvieno LLKS nario pareiga savaime, be specialaus paraginimo, rinkti žvalgybai naudingas žinias ir perduoti aukštesnei vadovybei. Nors užmojai ir buvo dideli, bet partizanų žvalgybą ribojo jų kuklios galimybės, buvo renkama žvalgybinė informacija savo tikslams, taip pat vyko žinių rinkimas užsieniui. Buvo bandoma verbuoti MVD darbuotojus lietuvius, stebimas traukinių judėjimas, rinko žinias apie karinius dalinius ir pan., bet daugiausiai rinko duomenis apie sovietų represijas ir gyventojų priespaudą, tremtį, nes tai partizanams buvo aktualiau, ir buvo tikimasi, kad Vakarai neliks abejingi sovietų represijoms Lietuvoje ir suteiks paramą.

Renkant žvalgybinę medžiagą buvo svarbus ir moterų partizanių bei ryšininkių vaidmuo. Minėtoje instrukcijoje teigiama, kad žvalgyboje daug gali pasitarnauti ir moterys: „Moterų panaudojimas turi būti itin atsargus, dirbančios iš idėjos – labai vertinamos, su kitomis ypatingai reikia elgtis, nes vienas neatsargus žingsnis gali duoti priešingus rezultatus […] Tarptautinė praktika yra parodžiusi, kad ko nepasiekė geriausi karvedžiai mūšio lauke, tai pavykdavo silpnutės moters dėka“. Ir iš ties moterys atliekant žvalgybines užduotis buvo labai svarbios.

Bene garsiausias žvalgas partizanų gretose, jau minėtas Juozas Lukša-Skirmantas, kuris 1948–1950 m. gyvendamas Paryžiuje, baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o Vakarų Vokietijoje – amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus, tapo profesionaliu žvalgu. Sugrįžęs į Lietuvą buvo paskirtas LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, jis parengė Žvalgybos skyriaus nuostatus ir kėlė tikslą sukurti žvalgybos tinklą, kuris apimtų visas partizaninio judėjimo struktūras nuo aukščiausio – LLKS Žvalgybos skyriaus iki žemiausio – tėvūnijos. Deja, judėjimui silpstant kelti tikslai nebuvo įgyvendinti. Ilgiausiai kovojęs partizanas Juozas Kraujelis-Siaubūnas taip pat susijęs su žvalgyba, jis ėjo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas.

Taigi žvalgyba buvo neatsiejama Lietuvos laisvės kovų dalis. Daug darbų čia atliko partizanų ryšininkai ir rėmėjai, šie asmenys buvo partizanų „akys ir ausys“. Partizanai šiai sričiai skyrė daug dėmesio, tačiau nepaisant visų pastangų, bėgant metams net ir partizanų gretose buvo infiltruojami agentai, kurių partizanų žvalgybai nepavyko išaiškinti, o tai susilpnino judėjimą iš vidaus ir atvedė prie pasipriešinimo nuslopinimo.

PAPILDOMI SKAITINIAI APIE PARTIZANŲ ŽVALGYBĄ (SPAUSKITE NUORODAS):