2024 m. vasario tema – moterys (II dalis)

Moterys sukilimuose.

Iškart po 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo (dar vadinamo Lapkričio sukilimu) Rusijos caras Nikolajus I (Николай I Павлович) viename iš savo laiškų Ivanui Paškievičiui (Иван Паскевич-Эриванский) rašė: „Mane gąsdina moterys  <…>  ši velnio apsėsta tauta visada veikė per jas“. Ką turėjo padaryti moterys, kad įvarytų baimės net imperatoriui? Giliau panagrinėjus moterų veiklą  XIX a. nesunku pastebėti, labai svarbias istorines detales. Moteris turi keturias itin svarbias reikšmes žmogaus gyvenime: motina, žmona, dukra ir sesuo. Veikdamos kartu ir atskirai šios reikšmės sukuria tvirtą pagrindą kovai, kuria siekiama tautinės laisvės  ir buitinio saugumo.

Motinos simbolis XIX a. sukilimuose, tikriausiai, svarbiausias. Būtent motinos vaikams nuo pat mažens per istorijas apie didžius karius (tokius kaip Tadas Kosčiuška) skiepijo meilę tėvynei. Dažnai tie pasakojimai buvo apie jų pačių vyrus, brolius, tėvus ar senelius, dėl to artimas giminystės ryšys tik dar labiau stiprino augančio vaiko meilę ir ryžtą išsivaduoti iš tironijos. Skatinti išsivadavimą buvo pagrindinė motinos pareiga. Skaičiuojant laiko tarpus tarp sukilimų (1794 m., 1830 m. ir 1863 m.) aiškiai matyti koreliacija tarp kilusių pasipriešinimų ir naujos kartos. Bendro tikslo siekusios kartos kaskart darėsi vis labiau radikalesnės. Savo kovai su teroru pasirinkusios įvairesnes priemones.

Motinos ne tik ugdė, bet ir pačios aktyviai dalyvavo: slapta nešiodavo sukilimo organizatorių korespondenciją, o kilus fizinei kovai rūpinosi sukilimo dalyvių maisto ištekliais bei gydė sužeistuosius. Ne veltui caras Nikolajus I bijojo moterų, o ypač motinų. Juk jo paties motina Jekaterina II nuvertė savo vyrą imperatorių Petrą III nuo sosto ir, galimai, užsakė jo nužudymą. Nepakantumą moterims dar labiau stiprino imperatorės įvykdytos reformos, dėl kurių imperijos moterims suteiktas platesnis mokslinis išsilavinimas.

Didelė dalis sukilimuose dalyvavusių vyrų jau turėjo antrąsias puses ar buvo vedę. Ryžtą kovoti jie pasisėmė ne tik iš savo motinų, bet ir iš žmonų. Jos taip pat užaugo girdėdamos tas pačias istorijas ir lygiai taip pat norėjo prisidėti prie valstybės išvadavimo. Tiesa, dėl patriarchalinės XIX a. šeimos sampratos žmonai buvo sunkiau įsitraukti į kovą. Mūšis buvo traktuojamas kaip baisi, sunki, purvina agonijos vieta, kurioje nedera būti moteriai. Savo ruožtu sukilimo organizatorių ir dalyvių žmonos pasyviai, bet netikėčiausiais būdais priešinosi caro politikai. Pavyzdžiui, dėvėjo juodas sukneles. Šią tradiciją inspiravo 1832 m. Konstantino Gažinskio (Konstanty Gaszyński) Paryžiuje parašyta poema „Juoda suknelė“ („Czarna Sukienka“). Poemoje kalbama apie tai, kaip Lenkijai nelemta daugiau matyti spalvų ir grožio, viskas kas liko, tik juodai aprengtas kūnas gulintis karste. Eilėraštyje ne veltui akcentuojami drabužiai. Ilgus amžius Abiejų Tautų Respublikoje jie simbolizavo kultūrą ir politines pažiūras.  Iškart po sukilimo Nikolajus I uždraudė nešioti tradicinius drabužius (kontušą ir žiponą). Apranga tapo politiniu įrankiu. Po 1861 m. skerdynių Varšuvoje juoda krinolino suknelė buvo pasirinkta kaip mirusios valstybės simbolis ir politinis akibrokštas carizmui. Tokio tipo drabužis pasirinktas neatsitiktinai. Itin plati suknelės apačia puikiai pasitarnavo slapta gabenant laiškus ir ginklus, rengiantis 1863 m. sukilimui (dar vadinamam Sausio sukilimu). Įspūdingiausias šio istorinio fakto įrodymas – XIX a. pirmos pusės fotografija. Būtent fotografuodamosi Lenkijos ir Lietuvos moterys rinkosi dėvėti juodas sukneles. Pralaimėjus abu sukilimus, iškilo dar viena retai minima, tačiau labai reikšminga istorinė detalė – žmonos ryžosi būti ištremtos kartu su savo vyrais. Šis ištikimybės ir meilės ženklas atskleidė ne tik socialinę šeimos sampratą, bet ir tiesiogiai apsunkino visą trėmimo procesą. Iš istorinių šaltinių žinoma, jog keletui sukilėlių būtent dėl to pavyko išvengti tremties. Buvo tremiama taip dažnai ir tokiais didžiuliais kiekiais, jog trėmimo logistika tapo košmaru pačiai Rusijos visuomenei.

Be savanorių tremtinių, buvo ir moterų, kurios ryžosi mirti kovos lauke už savo valstybę. Bene geriausiai žinoma ir ryškiausia XIX a. Lietuvos ir Lenkijos dukra – Emilija Pliaterytė. Emilija buvo viena iš tų moterų, kurios gavo tiesioginės naudos iš anksčiau minėtų švietimo reformų. Gimusi kilmingoje šeimoje ji galėjo gauti bet kurią knygą iš bet kurios Europos vietos. Anot Josifo Straževičiaus (Josef Straszewicz), Lenkijoje moters išsilavinimas buvo laikomas itin svarbiu. Nuo pat vaikystės mergaitės buvo mokomos – pirmiausia, jūs  Lenkijos dukterys, o tik tada moterys. Galbūt dėl to Emilijos nedomino lėlės, mergaitiški žaidimai ar šokiai. Mieliau rinkosi laiką leisti su pusbroliais Cezariu ir Vladislovu. Paauglystėje ją dažniau sutiksi ant žirgo su pistoletais, nei prie arbatos stalelio kartu su mama Ona (Ana fon Mol). Emilija neišpasakytai žavėjosi Žana d’Ark (Jeanne d’Arc), todėl nenuostabu, kad grafaitė ir savyje matė karį. Pasklidus žiniai apie sukilimo pradžią, Emilija subūrė vietinius gyventojus ir prisijungė prie savo pusbrolio Cezario. Sukilėliai žavėjosi Emilijos drąsa, tačiau, dažnai matydami ją kaip seserį, bandė perkalbėti. Norėdama išvengti perdėto globėjiškumo Emilija nusikirpo plaukus ir apsirengė vyriškais drabužiais. Ji puikiai suprato – jei niekuo neišsiskirs, tai bus laikoma lygiaverte. Triukas iš dalies pavyko. Tiesa, kariniai susirėmimai buvo sėkmingi tik sukilimo pradžioje. Dingus motyvacijai kautis, Emilija buvo kaip tik tas žmogus, kuris sugebėdavo uždegti sukilėlių širdis tęsti kovą. O ir pati Emilija visada kartojo eisianti iki galo, net jei tai reikštų mirtį. Nors Emilija kovos lauke ne itin pasižymėjo, būtų klaidinga nuvertinti moralinį indėlį, kurį jos buvimas šalia sukėlė kariams. Savo mirties patale ji iki paskutinės minutės prie krūtinės spaudė savo pistoletus, įrodydama, kad turi kario dvasią.

Lietuva ir Lenkija tikriausiai net nebūtų bandžiusios išsivaduoti, jei ne jų laisvės dvasia alsuojančios moterys. Jos augino vaikus, kurie vėliau bandė išvaduoti valsybę iš carinės priespaudos. Žmonos savo vyrams davė svarbų emocinį užnugarį bei skatino pareigą ginti savo šeimą ir valstybę. Tos, kurios pasirinko kautis kartu su sukilėliais, įrodė nemirštančią ištikimybę savo ginklo broliams ir seserims. Suvokiant visų šių veiksmų svarbą tautiniam išsivadavimui, nesunku pripažinti, kad Nikolajaus I moterų baimė buvo visai pagrįsta.