2025 m. gruodžio mėnesio tema: 1918–1940 m. Lietuvos Kariuomenės žirgų priežiūra ir kasdienybė (I dalis)

Kai kalbame apie kavaleriją, įdomu ne tik žirgas ir ginkluotas raitelis, bet ir žirgo kasdienybė ir rūpestis šiuo nuostabiu gyvūnu. Žirgas kažkuo panašus į tanką ta prasme, kad mūšio lauke mes matome tanką, bet nematome jo ilgos priežiūros ir aprūpinimo grandinės. Taip pat ir žirgu. Mes mūšio lauke matome raitelius, bet retai matome ištisą ūkio eskadroną: kalvę, pakinktų dirbtuves, arklides, pašaro sandėlius, veterinarijos punktą, siuvyklą ir t.t.

Todėl gruodžio „Mėnesio temos“ įrašuose truputį plačiau papasakosime 1918-1940 m. Lietuvos Kariuomenės kavalerijos žirgų kasdienybę. Tuo metu sudarė trys pulkai: 1-asis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas, 2-asis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas, 3-asis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Taigi, nors turėti ir šarvuočiai, ir lengvieji tankai, ir aviacija, kavalerija išliko reikšminga ir didele pajėgų rūšimi.

Nepriklausomybės kovų laikotarpiu žirgai į Lietuvos Kariuomenę patekdavo įvairiais būdais: perkami iš ūkininkų ir dvarų; atsivedami savanorių ir t.t. Pirmaisiais nepriklausomybės metais žirgų kokybė buvo labai nevienoda. Bet per dešimtį metų pavyko sukurti Baltijos regione pakankamai modernią ir stiprią profesionalių žirgynų, veterinarinės priežiūros ir kavaleristų rengimo sistemą.

Standartizuojant procedūras, 1921 m. Krašto Apsaugos Ministerijos įsakymuose nustatyta, kad kasmet turi būti perkami keturių-šešių metų amžiaus žirgai, tinkami tarnybai. Buvo perkama pagal nustatytus kriterijus – ne tik amžių, bet ir ūgį ir išvaizdą. Dalyvaudavo specialios komisijos, kuriose privalomai dalyvaudavo ne tik veterinaras, bet ir kavalerijos karininkas. Juk vertinta ne tik sveikata, bet ir žirgo temperamentas – ar žirgas tinka raiteliui. Tokia sistema leido palaikyti stabilią kavalerijos žirgyno kokybę.

Nupirktas žirgas atkeliaudavo į pulko arklides (Kaune, Alytuje ar Marijampolėje). Čia pereidavo pirminę veterinaro apžiūrą, iki dviejų savaičių trukusį karantiną ir būdavo priskiriamas raiteliui. Buvo užvedama žirgo kortelė.

Artimiausius porą mėnesių žirgas buvo pratinamas prie balno, kamanų, pakinktų, komandų ir rikiuotės manevrų. Vykdavo šuolių ir posūkių pratybos, žirgas buvo pratinamas prie šūvių garsų. Veterinarai tikrindavo žirgo nugaros, pečių ir kanopų būklę, reakciją į apkrovą. Pulko naujokas ruoštas būti rikiuotės žirgu.

Jei viskas būdavo gerai, tai sekantys penki ar dešimt metų buvo karo žirgo aukso amžiumi. Laukė garbinga tarnyba Lietuvos Kariuomenėje.

Maždaug po aštuonių ar dešimties metų tarnybos artėjo žirgo tarnybos pabaiga. Jis galėjo būti išbrokuojamas, jei nebepakeldavo darbinio krūvio, sirgo lėtine kanopų liga, sirgo širdies ar kvėpavimo ligomis, buvo nukankintas traumų. Sprendimą paleisti žirgą iš tarnybos priimdavo komisija su veterinaru ir pulko karininku. Tarnybą Kariuomenėje baigęs žirgas įprastai parduodamas ūkininkams, dovanojamas ir tik sunkiausiais atvejais buvo humaniškai užmigdomas.

1938 m. apskaičiuota, kad kiekviename iš trijų kavalerijos pulkų tarnauja apie penkis šimtus rikiuotės ir ūkio žirgų. Pridėkime štabus, apie pusantro šimto Kavalerijos mokyklos žirgų, raitosios artilerijos baterijų žirgus. Istorikas doc. dr. Vytautas Jokubauskas yra paskaičiavęs, jog 1938 m. sausio 1 d. kavalerijoje tarnavo 141 karininkas, 2 586 kareiviai, 48 tarnautojai ir 41 auklėtinis, daliniai turėjo 2 410 žirgų.

Kitą kartą jums papasakosime apie žirgų mitybą, priežiūrą, ir sveikatos priežiūrą.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.