2026 m. balandžio mėnesio tema – Lietuvos Kariuomenės poligonai (I dalis)

Po Nepriklausomybės kovų Lietuvos Kariuomenė turėjo maždaug pusantro poligono. Tai buvo 1881 m. užbaigta Varėnos karinė stovykla (stovykla ir artilerijos poligonas), XIX-XX a. sandūroje įrengti pratybų laukai su šaudykla Alytuje, mokymų ir vasaros stovyklų vieta Kalnicoje (Kalniečiuose), Kaune. Visa karių rengimo infrastruktūra buvo paveldėta iš Rusijos imperijos laikų.

Žinoma, iš bėdos karius buvo galima rengti, tačiau galimybės buvo ribotos. Kalniečiai ir Alytus tiko nebent šaudykloms, topografijai, individualiam rengimui nedidelėmis karių grupėmis, o Varėnos artilerijos poligonas taip pat turėjo savų problemų. Nors ir buvo pagrindinė Kariuomenės šaudymų vieta, jis buvo arti demarkacinės linijos su Lenkija, su ribotomis šaudymo kryptimis ir menkai išvystyta infrastruktūra – kariams tekdavo gyventi aplinkinių kaimų daržinėse, kluonuose, palapinėse.

Neturint gerų sąlygų, pratybos vykdavo ne sistemiškai jas planuojant, o prisitaikant prie aplinkybių. Nenuostabu, kad trečiajame dešimtmetyje karių rengimas nebuvo vertinamas gerai. Buvo ieškoma sprendimų ir buvo rastas geriausias iš visų – naujas poligonas Gaižiūnuose.

Gaižiūnai nebuvo per toli nei nuo Kauno, nei nuo kitų įgulų: Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus. Taip pat jie buvo geležinkeliu sujungti su Vakarų Lietuva ir Klaipėdos, Šiaulių, Radviliškio įgulomis. Nuvedus papildomą geležinkelio atšaką iki paties poligono, čia jau buvo galima rengti jungtines pratybas, kuriose kartu treniravosi pėstininkai, artileristai, kavaleristai, aviatoriai, ryšininkai, logistai ir kiti kariai. 1931 m. atidarytas centrinis poligonas leido nuo pavienių mokymų pereiti prie sistemingo rengimo.

Iki 1931 m. Kaune buvo ir Karo aviacijos branduolys. Plečiant pajėgumus, į Zoknius perkeltos pirmosios dvi aviacijos eskadrilės (1937 m. perkelta dar viena), aprūpintos ne tik įvairiais užsienietiškais, bet ir lietuviškais ANBO-IV ir ANBO-41 lėktuvais. Jiems taip pat reikėjo kažkur treniruotis – juk neskraidysi kaskart per pusę Lietuvos.

Todėl už penketo kilometrų nuo Zoknių aerodromo, pelkėtoje vietoje, ketvirtojo dešimtmečio viduryje įkurtas Šilėnų bombardavimo poligonas.

Lietuvos karo lakūnas Antanas Mikutis (1917–2005) apie Šilėnų poligoną ir pratybas jame yra palikęs vertingus atsiminimus. Anot jo, „žemėje (sekimo punkte) buvo pastatyti trys bokštai, išdėstyti trikampio kampuose, maždaug vienas nuo kito kilometro atstumu, o centre – taikinys. Sekėjai turėjo iš savo sektorių tam tikro taikiklio pagalba, su apskritimo laipsnių padalomis, užfiksuoti bombos nukritimo vietą ir užsirašyti.“ Lakūnas prisiminė, kad „pavasarėjant dar prisidėjo naujų pratimų – tai šaudymas į žemės taikinius Šilėnų poligone, oro kautynės su foto kulkosvaidžiais, artilerijos ugnies koregavimas ir panašiai.“ Jam keletą kartų teko skristi virš Rėkyvos ežero ir šaudyti į kito lėktuvo šešėlį ant vandens. „Pozuotoju“ lėktuvu buvo ANBO-51, o jo žvalgas žymėdavo ant popieriaus lapo šaudančio lėktuvo pataikymus, nes iš viršaus labai gerai buvo matyti.

Lietuvą okupavę sovietai 1940–1941 m. Šilėnų poligone naikino Lietuvos karo aviacijos lėktuvus, tarp kurių buvo ir Felikso Vaitkaus „Lituanica II“.

Dar vienas carinės Rusijos paveldas – 1905 m. pradėjęs veikti Pabradės poligonas. Tai yra centrinis mūsų dienų Kariuomenės poligonas, ir apie jį papasakosime kitoje dalyje. Dabar reikia paminėti, kad to meto Lietuvos kariai juo negalėjo naudotis, nes iki 1939 m. ši teritorija buvo okupuota Lenkijos ir poligone treniravosi lenkai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1939 m. rugsėjį sovietams įsiveržus į Lenkiją, Pabradėje įsikūrė jau raudonarmiečiai. Čia dislokuoti sovietų vienetai buvo tarp tų, kurie dalyvavo Lietuvos okupacijoje. 1940 m. vasarą poligone buvo dislokuota nemažai buvusios Lietuvos Kariuomenės dalinių, ir iš čia ištremta bei į lagerius išvežta nemažai lietuvių karininkų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos ir žemėlapiai.

PAPILDOMŲ SKAITINIŲ REKOMENDACIJOS:

Apie Šilėnų poligoną rekomenduojame pasiskaityti čia ir čia.

Labai įdomus ir išsamus Algirdo Bruko straipsnis apie Lietuvos poligonus.

Prof. Jono Vaičenonio straipsnis apie Lietuvos Kariuomenės modernizaciją 1926-1939 m.