2026 m. kovo mėnesio tema – Palangos ir Šventosios prijungimas prie Lietuvos 1921 m. (II dalis)

Pirmojoje „Mėnesio temos“ dalyje pasakojome apie po Pirmojo pasaulinio karo iškilusį ginčą dėl pajūrio ruožo ties Palanga ir Šventąja. Dvi broliškos tautos, lietuviai ir latviai, niekaip nerado sprendimo, patenkinančio abi puses. Plebiscitas ar juo labiau karinės jėgos panaudojimas neatrodė kaip išeitis iš šios aklavietės. Iš carinės Rusijos imperijos gniaužtų išsivadavusios valstybės nutarė pasikliauti trečios nešališkos pusės priimtu sprendimu, kurį įsipareigojo priimti kaip neginčijamą ir taip galutinai užbaigti iškilusį nesutarimą.

1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuva ir Latvija pasirašė Rygos sutartį, kuri patikėjo tarpvalstybinės sienos nustatymo klausimą Arbitražinei komisijai. Ją sudarė lietuvių delegacija, vadovaujama Antano Smetonos, ir Latvijos atstovai, vedami prekybos ir pramonės ministro Andrejaus Berzinio. Na, o galutinis sprendimas priklausė komisijos pirmininkui, Edinburgo universiteto zoologijos profesoriui James‘ui Young‘ui Simpson‘ui. Pastarasis dar prieš karą lankėsi Rusijoje ir netgi parašė knygą apie savo įspūdžius, patirtus kelionėse po Sibirą. O įsiplieskus dar neregėtam pasaulį apėmusiam karui, britų žvalgyba prašė J. Y. Simpson‘o ekspertinių įžvalgų apie Rusijos imperiją. Jam buvo patikėti Suomijos, Kaukazo ir Baltijos šalių klausimai. Todėl visai nenuostabu, kad lietuviams ir latviams, kreipusis į britus dėl arbitro, padėsiančio jiems išspręsti sienos klausimą, buvo rekomenduotas būtent šis profesorius.

Gero humoro nestokojantis ir išlavinta erudicija spinduliuojantis profesorius labai ilgai neužtruko priimti sprendimą. Arbitražo komisija posėdžiavo nuo 1920 m. gruodžio iki 1921 m. kovo, o pats pirmininkas lankėsi Palangoje sausio 6–10 dienomis. Komisija apsistojo rūmuose pas grafą Feliksą Tiškevičių, kur nevengė pabendrauti ir su pačiu šeimininku. Po pamaldų katalikų bažnyčioje teiravosi vietinių žmonių nuomonės, kaip jie regi Palangos ateitį. Taip gana greitai subrendo galutinis atsakymas ir nuosprendis šitame kivirče.

Vienoje spaudos konferencijoje J. Y. Simpson‘as su išskirtiniu britišku humoru pareiškė, kad, būdamas vaikas iš ginekologų šeimos, norįs „palengvinti jaunų valstybių gimimo skausmus“. Konflikto metu labai dažnai sunku nusiraminti, bet būtent autoritetinga ir rami laikysena, papildomai sutvirtinta sveiku ir labai tiksliu humoru, gali padėti rasti išeitį. Juk minėtoji Arbitražinės komisijos pirmininko išsakyta mintis labai tiksliai primena dviem „apsipykusioms sesutėms“ esamą situaciją ir siūlo dar kartą pasvarstyti ar tikrai verta sunkinti ir taip nelengvą padėtį. Tai atsispindėjo ir galutinėje profesoriaus išvadoje: „Istorinės ir etnografinės aplinkybės apskritai palankios lietuvių reikalavimams, o valstybiniai ir politiniai interesai, susiję su prieiga prie jūros, reikalauja suteikti daugiau erdvės kvėpuoti. Tai, kas palanku Lietuvos ūkio vystymui, negali pakenkti ir Latvijai, nes šių seserų ekonominiai interesai vienas kitam ne prieštarauja, o papildo.“.

Kaip ir buvo sutarta, galutinis verdiktas lieka neginčijamas ir priimtinas abiem pusėms. Nors pajūrio ruožas atiteko Lietuvai, Latvija gavo didesnį sausumos plotą – Alūkstos rajoną ir kitas mažesnes dalis. Taip prieš 105 metus kovo 30 d. Palanga ir Šventoji buvo prijungtos prie Lietuvos, kaip būtina „erdvė kvėpuoti“, kurios gaiviu jūriniu oru mėgaujamės ir šiandien.