2026 m. vasario mėnesio tema – Vytauto Didžiojo karo muziejui – 105-eri. Karo muzėjaus atidarymas

1921 m. vasario 16-ąją Kaune buvo atidarytas pirmasis Karo muziejus – institucija, tapusi gyvu Nepriklausomybės kovų atminimo ženklu. Tą dieną apie iškilmes ir jų nuotaiką rašė žurnalas „Karys“. Publikuojame šį istorinį tekstą originalo kalba, išlaikydami to meto rašybą ir stilių – kaip autentišką liudijimą apie muziejaus pradžią, jo prasmę ir pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę.

Minint trečiąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, 1921 m. Vasario 16-ąją, Kaune buvo atidarytas Karo muzėjus, kaip tuo laiku buvo rašoma. Net ir iškaba ant pastato skelbė „Karo muzėjus“. Vasario 24-osios žurnalo „Karys“ numeryje atidarymas buvo išsamiai ir detaliai nušviestas. 

Nusikelkime į tą popietę prieš šimtą penkerius metus:

„Šiemet mūsų tautinės šventės dienoje (vasario 16 d.) Kaune tapo atidengtas trumpu laiku suorganizuotas karo muziejus. Atidengimo iškilmė buvo paskirta 15 val., bet jau gerai prieš 15 val. Elektros stoties aikštėje (ten, šalia stoties ir muziejaus rūmas) atvyko Karo Milicijos mokykla, muzėjaus rengėjai, visokių įstaigų ir organizacijų atstovai, taipgi svetimų valstybių (estų, italų, prancūzų, anglų, amerikiečių, rusų ir k.) atstovai. Kiek vėliau atvyko viešinti dabar Kaune Latvių Steigiamojo Seimo delegacija.

Belaukdami mūsų Valstybės Prezidento atvykstant, svečiai domėjosi stovinčiomis prie muziejaus durų dviem, paimtom iš lenkų, patrankom su lenkiškais parašais „Vandzia“ ir t. t. Daug juoko susirinkusieji turėjo iš kupranugario, kurį vienas mūsų pulko atsinešė. Tą kupranugarį minimas pulkas savo laiku buvo atėmęs iš bolševikų.

Galop, apie 3 1/2 v., atvyko prezidentas, sutiktas Armijos Vado generolo Žukausko pareiškimu. Visi suėjo į muziejaus vidų, kame kunigas Maculevičius (tas pats – mūsų dainius Maironis) atliko muziejaus pašventinimo apeigą, su turiningu, pritaikintu apeigai ir įstaigai, trumpu pamokslu. Po pamokslo visi išsiskirstė žiūrėti eksponatų.

Pradžiai, tokiu trumpu laiku suorganizuotas, muziejus dar labai gero įspūdžio. Čia paveikslais, diagramomis, aeroplanais, patrankomis, šautuvais, manekenais ir t. t. atvaizdintas mūsų Tėvynės kelias prie nepriklausomo gyvenimo. Kol kas dėl laiko trūkumo mažiausiai teatvaizduotas ilgiausias laikotarpis – mūsų dvasinės, kultūrinės kovos dėl to paties tikslo periodas. Tas periodas iš programos turėtų užimti muzėjaus įžanginį skyrių. Daug turtingesni kiti skyriai, turintieji uždavinį atvaizduoti pastarąją ginkluotą nepriklausomybės iškovojimo periodą. Bet čia, žinoma, yra ir daug daugiau muzėjinės medžiagos. Iš atskirų dalių skyrių matyte matosi vienur pasistengusios, atsidėjusios, mylinčios rankos ir galvos darbas, kitur – ot, taip sau, darbas, kad tik įsakymą išpildžius.

Bet vis tik bendras įspūdis malonus, kiekvieno, mylinčio tėviškę, širdį graudinąs ir vienkart džiuginąs. Graudinąs, nes juk mes, nūnai laisvoje Tėvynėje gyvendami, tą laisvę gavome ne veltui. Didžiausių brangenybių už tai mes turėjome išsižadėti, būtent: daugelio mūsų tautiečių gyvybės. Jaunų stiprių, talentingų, o gal ir genijingų galvų nemažas skaičius tapo už tai suguldytas. Matome tame pačiame muziejuje jų pavardes stambiomis raidėmis ant balto, juodomis apvadinėmis padabinto, popieriaus. Po visą muzėjų išmėtyta jų atvaizdai. Karo sanitarijos skyriuje matome kokių kančių ne vienas mūsų kovotojų turi pakelti. Tą graudų įspūdį papildo atvykusieji (kiti net iš tolo) į muziejaus atidengimo iškilmę invalidai.

Štai čia jų visa eilė. Vieni be kojų, kiti be rankų, treti vėl be akių ir t. t. Likimas, kad ir paliko jiems gyvybę, bet atėmė brangiausį žmogui šiame pasaulyje turtą – sveikatą. Tai gyvas ženklas, gyvas simbolis tos tautiečių minios, kuri, veikliai dirbdama tautiniams idealams pasiekti, nustojo savo asmeninės laimės. Nors gal Tėvynės palaimos žvaigždė jiems tą jų asmeninę laimę perdėm atstodavo. „Nėra didesnės meilės pasaulyje, kaip padėti savo gyvybę už savo artimus“. Tai gerai pajautė visi muzėjaus atidengimo iškilmėn apsilankę svečiai ir broliai – invalidai buvo didele pagarba sutikti. Visiems jiems tapo išdalinta nauji rūbai, paskui gi juos visus Valstybės Prezidentas už narsų Tėvynės gynimą Vyties Kryžiumi su kalavijais apdalijo.“

#VDKM105

XX a. 3 deš. muziejaus ir sodelio nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių.